Merginų nesimato, tikriausiai jos – giliau stovykloje, slepiasi už vyrų nugarų. O šie atvirai rodo (ir pasako, jei klausi), kad nėra patenkinti tavo vizitu. Nes tavo automobilis, nors ir surūdijęs „trantas“, vis dėlto nėra pakankamai senas, kad „įsipaišytų“ į viduramžių atmosferą. Todėl nešdinkis!
Šiaip ne taip ištrūkęs iš miško, vakare grįžti į Vilnių, į gimtąjį Justiniškių mikrorajoną, išlipi iš automobilio ir… vėl sustingsti. Šaligatviu prabėga keletas juodai apsirengusių jaunuolių, mojuojančių pistoletais, automatais, kardais ir lazdomis. Jie rėkia vienas kitam „skambink Bišopui“, o vienas įtariai dėbteli į tave ir tu nejučia žingteli atbulas. Šie žmonės atrodo visiškai kitaip, nei prieš tai sutiktieji miške. Jų išvaizda – šiuolaikiška miestietiška, ant pečių – kuprinės, rankose – mobilieji telefonai. O tu negali apsispręsti, kurių išsigandai labiau.
Prabėgusius nusiveja kitas, dar didesnis būrys panašiai atrodančių žmonių. Jie irgi ginkluoti ir tikriausiai juodai apsirengę. Nustembi, nes tarp jų pastebi ir merginų. Išgirsti riksmus „Princas sakė žudyt!“ ir „nepavysim, atvaryk mašiną!“. Palydi nubėgančiuosius akimis ir svarstai, ar jau saugu žengti ant šaligatvio.
Kitą dieną troleibuse nugirsti, kaip du, rodos, normalūs studentai aptarinėja vakar įvykusias „skerdynes“: „visus nužudė, Šerifas sužeistas, atrodo, vienas pabėgo“. Nejučia persėdi į troleibuso priekį, o paskui, kiek pagalvojęs, ir į kitą troleibusą.
Štai taip atrodo LARP‘eriai. Tai – žmonės, kurie laisvalaikiu susirenka žaisti LARP.
Kas tas LARP?
Gyvai atliekamų vaidmenų žaidimai (LARP – Live Action Role Play) – tai improvizacijų teatro forma. Praeivių reakcija – vienas iš šalutinių LARP‘erio gyvenimo malonumų. Vis dėlto, pagrindinis žaidimo tikslas – ne šokiruoti pašalinius. Vaidinimas vyksta tarpusavyje – sau ir draugams, dar – žaidimo meistrams (apie juos – vėliau), bet ne praeiviams, nes šie tik trukdo įsijausti, o išgirdę daugiau – gal ne taip suprastų ir policiją iškviestų… Ir apskritai, ne jų reikalas.
Yra dvi pagrindinės dalyvių rūšys – meistrai ir žaidėjai. Labai retai LARP‘ui vadovauja tik vienas meistras. Tai nulemia žaidimo mastas ir žaidėjų kiekis. Meistrų komanda nustato taisykles, aplinką, scenarijų, žaidimo laiką ir vadovauja veiksmui. Dažnai būna taip, kad visa tai jie pasiima iš specialios LARP‘ams skirtos literatūros – Vakaruose yra specializuotų parduotuvių (Hobby Shop), prekiaujančių būtent šiems žaidimams sukurta medžiaga.
Viena iš svarbiausių LARP taisyklių – viskas turi būti taip, kaip nusprendžia meistrai. Kam nepatinka – gali nežaisti. Aplinka gali būti viduramžių kaimelis miške, „Žiedų valdovo“ pasaulis (banalu, bet pasitaiko), vampyrų slapta valdomas miestas, Illuminati besidalijamos teritorijos, Lovecraft‘o siaubo pasaulis ir panašiai.
Žaidėjų darbas – įtikinamai kurti savo personažus (elfus, kaimiečius, vampyrus, tyrinėtojus ir t.t.), sugalvoti gerą jų motyvaciją, įsijausti į vaidmenį (bet ne per daug), ir vaidinti. Be to, klausyti meistrų, gerbti visus dalyvius bei mokėti taisykles.
Tai kur „kablys“?
Žiūrint iš emocinės žaidimo pusės, LARP – tai susitikimai, intrigos, pabrėžtinai pagarbūs ar itin nemandagūs pokalbiai, įtarumas, neapykanta, skubėjimas, tranšėjų kasimas, automobilių gaudynės, telefono skambėjimas naktį, adrenalinas, bėgimas mėnesienoje per mišką ir slėpimasis po apsiaustu samanose, kardas rankoje ir automatas bagažinėje, sąjungos ir išdavystės, šarvai, neperšaunamos liemenės ir kartais neįtikėtinai gražūs aktorių-žaidėjų kostiumai.
Nesusidūrusius su šiuo reiškiniu pirmiausia sudomina ginklai. Jie – instinktyviai praeivių dėmesį atkreipiantis žaidimo atributas, nes iš pirmo žvilgsnio atrodo pavojingai. Laimė, dažniausiai tik atrodo.
Tuose LARP žaidimuose, kur kautynės vyksta gyvai (t.y. susidūrę priešai iš tikro kerta vienas kitam kardais arba šaudo strėlėmis ar net pistoletais), naudojami specialūs ginklai: mediniai kardai su paminkštinimais, strėlės su specialiais bukais antgaliais, kurie net pataikę į akį palieka blogiausiu atveju tik mėlynę, pistoletai, užtaisomi guminėmis lipniomis strėlytėmis…
Žaidimuose, kurių tikslas labiau vaidinimas negu kautynės, šios paprastai vyksta neakivaizdžiai – mėtant monetas, kauliukus, skaičiuojant veikėjų atributus ant popieriaus, įvedant juos į specialią kompiuterio programą ir pan. Tokiuose žaidimuose visas adrenalinas – kol randi ir pasiveji priešininką. Todėl juose ginklai apskritai gali būti tik juos vizualiai primenantys muliažai (plastikiniai peiliai, kardai ir automatai), kuriuos galima be problemų įsinešti į daugumą barų (aktualu, jei žaidimas vyksta mieste).
Žaidėjai, kurie pamėgsta gyvas kautynes, dažnai renkasi į treniruotes, kuriose mokosi smūgiuoti lengvai, nesulaužant kardo (kardus stengiasi gaminti taip, kad per stipriai trenkus lūžtų kardas, o ne priešininko kaulas) ir niekada netaikant į galvą. Be to, jie išmoksta kautis įspūdingai – taip, kad būtų gražu ir iš šono pažiūrėti. Tie, kuriems neįdomu vaidinti, o patinka tik kautis, ir kuo stipriau, galiausiai tampa rekonstruktoriais. Jie už pinigus dalyvauja renginiuose arba vasarą dirba riteriais Trakuose ir kautynėmis linksmina turistus.
Pinigai vs. malonumas
Visiems gerai žinomas dažasvydis (paintball) – tai komercinė LARP‘o atmaina. Ten galima pastebėti tiek meistravimo („jūs būsit geltona komanda, jūsų vėliava čia“), tiek vaidinimo elementų, bet pastarųjų beveik nelikę. Tik tiek, kiek reikia veiksmui ir adrenalinui. Tuo tarpu vaidinimo (be kautynių) komercinius LARP‘us organizuoja firmos, rengiančios verslo mokymus – žaidimai puikiai tinka prablaškyti didelės firmos darbuotojus ir pakelti jų komandinę dvasią.
Vis dėlto, patys geriausi LARP meistrai pinigų už savo paslaugas neima – žaidimus jie organizuoja sau ir draugams dėl vaidinimo, įsijautimo, nepamirštamų įspūdžių ir adrenalino.
Jei žaidimo aplinka – viduramžiai ar panaši technologiškai atsilikusi visuomenė, toks LARP‘as paprastai vyksta miške, kad įsijautimo neblaškytų automobiliai ir pernelyg šiuolaikiškai atrodantys praeiviai. Tokiu atveju žaidimas gamtoje vyksta dieną ar kelias, bet dažniausiai ne ilgiau kaip savaitę.
Tuo tarpu jei žaidžiama mieste, tai reiškia, kad aplinka – moderni, veikėjai ginkluoti šaunamaisiais ginklais, mielai naudojasi mobiliaisiais telefonais bei automobiliais. Miesto LARP‘ai gali ypač užsitęsti – metus, dvejus ar dar ilgiau. Žinoma, paliekamos pertraukos „realiam gyvenimui“, tačiau žaidimo veiksmas tęsiasi, veikėjai gyvena, rezga intrigas, miršta…
Slapti žaidimai
Ypač įdomi miesto LARP atmaina – slaptas žaidimas. Tai reiškia, kad žaidimo aplinka – toks pasaulis, kurio tam tikri gyventojai slepia savo egzistavimą nuo likusiųjų. Tai gali būti slaptų organizacijų (pvz. Illuminati) atstovai, fėjos, vampyrai…
Be abejo, daugeliui gali pasirodyti, kad vampyrai – iš esmės banalu, bet LARP‘as „Vampire: the Masquerade“ yra vienas iš populiariausių ir geriausių tokio tipo žaidimų. Net tie žmonės, kurie nepripažįsta LARP‘ų ir nemėgsta LARP‘erių, sutinka, kad vampyrai – tai kažkas tokio. Nes jie rengiasi dažniausiai juodais, visada gražiais, seksualiais, aptemptais ar šiaip meniškai atrodančiais drabužiais.
Slapto žaidimo aplinkoje gyvenantys veikėjai paprastai yra stipresni už paprastus žmones, tačiau jų yra mažai, todėl niekam nevalia išsiduoti apie savo prigimtį: „Vampyrų nebūna. Mes neegzistuojame. Varyk iš čia…“. Tenka valdyti pasaulį paslapčiomis, apsimetant žmogumi arba per tarpininkus.
Į tokį žaidimą įsitraukti ypač sunku, nes tikri LARP‘eriai nepripažįsta, kad jį žaidžia, ir kad jis apskritai egzistuoja („nesąmonė, vampyrų niekas nežaidžia“). Tai – jau antras slaptumo lygis. O kaip žinia, vampyru tave paversti (ir taip įtraukti į žaidimą) gali tik kitas vampyras… Todėl turi trintis aplink žmones, kuriuos įtari žaidžiant šį žaidimą, ir tikėtis, kad patiksi.
Slaptumas suteikia romantikos ir progų pavaidinti netikėtose situacijose (pvz., gali paaiškinti išsigandusiai niekuo dėtai merginai, kad ji tikrai nenori žinoti, kuo tu užsiimi, nes tai būtų labai pavojinga jai pačiai). Deja, kaip ir anoniminiai alkoholikai, slapto žaidimo dalyviai nuolat susiduria su išdavikais, kurie ima ir viską išplepa kam nereikia. Tada tenka juos bausti – nužudyti personažą „už Maskarado pažeidimą“ arba apskritai patį žaidėją pašalinti iš žaidimo. Deja, galiausiai visi žaidėjai pavargsta slėptis ir žaidimas vėl pavirsta elementariu, neslaptu LARP‘u.
Tad kitą kartą, jei pamatysi tamsoje besibūriuojančius ginkluotus žmones, neskubėk išsigąsti ir kviesti policijos: jei jie nesikabinėja ir negąsdina praeivių, garsiai rėkauja tau nesuprantamus žodžius, atvirai mojuoja vienas prieš kitą kardais ar automatais, tai greičiausiai jie – niekam nepavojingi, paprastai inteligentiški ir žavūs piliečiai, vadinami LARP‘eriais.
