Virš 50 tūkst. sekėjų Instagram profilyje turinti keliautoja Ugnė Rutkauskienė (geriau žinoma kaip ananasokeliones, dabar pavadinimą pakeitusi į kur.keliauja.ugne) šiuo metu su nameliu ant ratų keliauja iki Mauritanijos, rečiausiai lankomos ir viena pavojingiausių turistams pramintų šalies pasaulyje. Apie tai, su kokiais sunkumais tenka susidurti kelionėje, kaip blogu gyvenimo laikotarpiu padėjo surfingas (angl. surfing – banglenčių sportas) bei kodėl kelionę tęs viena Ugnė pasidalino iš Maroko.
– Neseniai savo TikTok paskyroje pasidalinai vaizdo įrašu, kuriame rašei, kad nori tapti pirmąja lietuve moterimi, apkeliavusia visas pasaulio valstybes. Kada atsirado toks tikslas ir kodėl?
– Gal nesu dar taip griežtai nusistačiusi, kad to tikslo siekiu, bet vis dažniau apie tai pasvajoju. Bet pareiškimo daryti nenoriu. O atsirado visa tai mano galvoje gal prieš pusę metų, nes kiekis aplankytų šalių auga. Turime daug vyrų keliautojų, apie kuriuos daug šnekama, bet moterų keliautojų mažai. Ir kažkaip pasukus galvą pagalvojau, kad turiu galimybes ir gal galėčiau žengti to tikslo link. Tik, aišku, reikia laiko.
– Kiek jau spėjai aplankyti šalių?
– Šešiasdešimt penkias ir dar dvi teritorijas, nepripažintas jokia šalimi.
– Iš visų aplankytų šalių, kuri tau paliko didžiausią įspūdį arba labiausiai patiko?
– Jaučiu, kad Indija paliko didžiausią įspūdį, nes ten galima rasti visko. Bet tokia vieta, kurioje norėčiau gyventi, be Lietuvos, būtų Tailandas, kur vis grįžtu ir grįžtu. Jis labai artimas širdžiai.
– Vis labiau į rytus. Ar yra Europoje šalis, kuri labai patiktų?
– Lietuva (juokiasi). Iš tikrųjų, man labai patinka Albanija bei Bosnija ir Hercegovina. Čia tokios dvi šalys, kuriose dar nelabai išvystytas masinis turizmas. Jos nėra labai populiarios, dėl ko viskas ganėtinai senoviniais būdais vyksta. Žmonių mentalitetas šiek tiek primena Lietuvą devyniasdešimtaisiais, du tūkstantaisiais metais. Dėl to man ten patinka.
– Kas tau yra svarbiausia keliaujant?
– Priklauso nuo kelionės. Vienos būna labiau atostoginės, orientuotos į ramesnį ritmą. Kitos į ekstremalesnes sąlygas, stipresnį kultūros pažinimą. Apibendrinus sakyčiau, kad man kelionėje yra svarbiausia nuotykiai. Visą laiką stengiuosi padaryti taip, kad jų būtų. Nepatinka man tiesiog ramiai būti.
Pažindama įvairias kultūras, suprantu, kad nėra vieno teisingo būdo būti.
– Neseniai socialiniuose tinkluose minėjai, kad kažkiek pasigendi to, kad jaunimas nelabai domisi kultūra kelionėse. Kodėl tau atrodo svarbu keliauti taip, kad visos patirtys būtų kuo unikalesnės ir įdomesnės?
– Pirmiausia, man labai įdomu pamatyti kitokias kultūras. Mes gyvename Europoje, kur viskas yra plius minus panašiai. Tikrai Rytų, Šiaurės Europa labai skiriasi nuo Vakarų ar nuo Pietų, bet perkeltine prasme tariant vis tiek į tą pačią saulę žiūrim. Bet pavažiavus kažkur toliau yra kitokia kultūra, visiškai kitokie papročiai ir tai, kas mums savaime suprantama jiems nėra savaime suprantama, ir atvirkščiai. Man atrodo, yra ne tik įdomu su tuo susipažinti, bet ir iš asmeninio augimo pusės tai labai praplečia tavo akiratį. Pažindama įvairias kultūras, suprantu, kad nėra vieno teisingo būdo būti. Labai paprastas pavyzdys: mūsų kultūroje yra normalu auginti karvytes ir gerti pieną, po to jas paskersti ir suvalgyti. Indijoje tai yra šventas gyvūnas ir tokios minties negali būti. Jos vaikšto gatvėse, jos mylimos. Iš jų pusės nesuvokiama, kaip mes taip galim daryti. Iš mūsų pusės, jeigu Vilniuje prie Katedros karvės vaikščiotų, irgi būtų labai keista.
– Gal turi patarimų, kaip kelionėse kuo labiau pažinti kitas kultūras?
– Minėtame įraše rašiau, kad pasaulis labai panašėja ir nebūtinai tai yra gerai. Su tuo supanašėjimu plečiasi turizmas, pasidaro šiek tiek lengviau pasiekti įvairias vietas ir kultūros maišosi. Bet vis dar yra būdų keliones padaryti arčiau tos tikros kultūros – bandant keliauti taip, kaip keliauja paprastas žmogus. Perkant pigiausią autobuso bilietą, apsistojant svečių namuose, važiuojant su vietiniu transportu. Reikia nebijoti nepatogumo ir pigesnio keliavimo būdo. Kad nebūtų viskas taip, jog nusileidi oro uoste, savo europietiškame burbule, tave nuveža į europietišką viešbutį, kur europietiškai valgai, turi tris europietiškas ekskursijas, tada vėl tave sudeda su tuo burbulu į mašiną ir parskraidina namo.
– Pati šiuo metu su vanu nori iš Anykščių pasiekti Mauritaniją. Iš kokios šalies dabar kalbi?
– Iš Maroko. Jau esu prie Vakarų Saharos sienos.
– Kaip reagavo artimi žmonės, sužinoję apie Tavo planuojamą kelionę?
– Iš tikrųjų nėra taip, kad aš juos labai nustebinau. Manau, kad daug kas nelabai supranta, kur ta Mauritanija yra, tai aš tiesiog bendrai vardinau, kad Afrika. Viskas ramiai praėjo, visgi jau savarankiškai kokius septynerius metus keliauju.
– Kiek matosi iš Tavo vaizdo įrašų internete, šilčiausią ryšį tikriausiai turi su močiute. Ar jai nebuvo baisu tave išleisti?
– Tikrai, sakė, jaudinasi, tikrai nerimauja. Bet sakė, kad jeigu aš laiminga, tai ji dar laimingesnė. Ir, kad pasaulis negali suktis, jeigu jauni žmonės vien tik senų žmonių nuomonės klausys. Gal kiek baisu buvo dėl keliavimo būdo, nes jis žeme vyksta, o ne oru, kaip dažniausiai. Bet jau virš trijų mėnesių kelyje, nesugedo kemperis, nenumiriau, tai jau, manau, priprato.
– Kaip atsirado idėja būtent su vanu važiuoti iki Mauritanijos? Ir dar su kelione krovininio traukinio vagone?
– Mauritanija į mano akiratį pakliuvo gal prieš kokius tris metus. Vienas gerai žinomas Youtube tinklaraštininkas keliavo ir važiavo tuo traukiniu. Mane labai sudomino, bet atrodė viskas tolima, kad gal dar ne man. Po kiek laiko keliautojas Paulius Samoška irgi ten buvo. Tuomet pasirodė, kad jeigu jis gali iš Plungės, rodos, nuvažiuoti iki Mauritanijos su mašina, tai ir aš iš Anykščių galiu. Kadangi kemperis prie šeimos prisijungė netikėtai vasaros vidury, dar nebuvo tokių idėjų. Bet su vyru kalbėjome, kad vis tiek beveik kasmet išvažiuojame žiemoti į užsienį. Kalbėjom apie Maroką ir pagalvojau, kad čia jau nebetoli ir Mauritanija. Pasišnekėjom, pasiklausinėjom aplinkui kokios nuotaikos keliaujant su nameliu ant ratų. Labai daug informacijos buvo apie tai, kad moteriai vienai su kemperiu gali būti daugiau iššūkių. Tai nusprendėm, kad kol įmanoma keliaujam kartu, o po to jau mane paleis vieną. Tai kol buvo laikotarpis, kol pripranti, išsiaiškini kas kaip veikia, išmoksti kokią padangą pakeist ir tepalus patikrint, tol keliavom kartu. O dabar jau ateina dienos, kai viena leisiuosi į kelią.
– Nusprendėt išsiskirt, galima sakyt, vidury kelionės?
– Ne visai vidury, bet jo. Dar vienas sudėtingas dalykas yra šuniukai, kuriuos į kelionę pasiėmėm kartu. Kertant kelią iš Maroko į Mauritaniją keliu viskas yra tvarkoje. Bet kartais, ypač per ramadaną, būna uždarinėja pasienio postus. Ir esu girdėjusi istorijų, kad žmonėms, bandantiems grįžti keliu į Maroką iš Mauritanijos, buvo pasakyta grįžti atgal į sostinę ir skristi lėktuvu, nes pasienio punktas uždarytas. Tai žmogui tai nieko tokio, bet su šunim nėra kaip. Dėl to nusprendėm, kad aš bandysiu viena keliu kirsti pasienį ir taip užsitikrinsim, kad šuniukai saugūs, o bėdai nutikus neliks jie gyventi Mauritanijoje.
– Yra dar kažkokių sunkumų, kai į tokią kelionę pasiimi šunis?
– Tikrai taip. Visą laiką stengiesi suderinti, kad maitinimo įstaigos, pramogos būtų pritaikytos ir šunim. Kartais būna, kad išsirenki restoranėlį pavalgyti, privažiuoji, o ten negalima su augintiniais. Aišku, gali juos šalia palikti, bet kadangi pasiėmei į kelionę, norisi būti kartu. Ir taip išeina, kad linksti daugiau prie gamtos. Vietoj pradinio įsivaizdavimo, kad lankysiu miestus, paskutinius tris mėnesius buvo pragyventa kažkur laukuose, kalnuose, miškuose. Ir viskas dėl to, kad nori, jog šuniukai išsilakstytų, irgi kažką pamatytų, pauostytų. Dėl to ir tempas kiek sulėtėjo, nes negali važiuoti tris dienas iš eilės.
– Stebint tavo kelionę socialiniuose tinkluose galima matyti, kad kartais ne viskas eina pagal planą. Kokie yra tavo mėgstamiausi šios kelionės momentai, įvykę neplanuotai?
– Iš negatyvių pirmas būtų, kad kažkokiu būdu sugedo kemperio pakrovimas. Ir priverstinai reikėjo rinktis visą laiką būti ant saulės, o žiemą šiaurinėje Europos pusėje saulės nėra labai daug. Tai įdomiai labai maršrutą teko dėliotis, pagal orų prognozę. Atsidarai didelį žemėlapį, žiūri, kur debesis slenka ir bandai nuo to debesies nuvažiuoti, kad saulė pašviestų. Antras nemalonus dalykas buvo atvykus į Ispaniją, kai reikėjo susitvarkyti šunims dokumentų. Sužinojau, kad dokumentuose yra klaidų ir nebegalima išvažiuoti. Tai čia buvo laikas, kur reikėjo priverstinai pasėdėti vienoje vietoje. Bet atsvara buvo žmonių gerumas ir svetingumas.
– Kadangi iki šio momento keliavai su vyru, gal pastebėjai, kad daugiau pyktumėtės? Kaip buvimas visą laiką kartu veikia santykius?
– Manau, gal priklauso nuo poros, bet mums buvo nuostabu. Labai jauku, jokių pykčių, išmoksti vienas kito klausyti, išgirsti kas yra sakoma tarp eilučių. Jeigu, pavyzdžiui, kažkuris burba, tai nebūtinai reiškia, kad ant tavęs burba, o reiškia, kad labai ilgai važiavom ir tikriausiai abu pavargom. Neseniai kalbėjom, kad šie keli mėnesiai buvo kaip kokiame romantiniame filme. Aišku, tuoj bus penkeri metai, kai mes susituokę, tai jau esam visus kampus nusišlifavę.
– Kokių dalykų yra sunkiausia atsisakyti keliaujant su vanu?
– Man labai patinka, būnant Lietuvoje, pasipuošti. Labai mėgstu susišukuoti plaukus, pasidažyti, užsidėti auskarus. Čia aš turiu tris kelnes ir visos sportinės. Dar Lietuvoje visada turi kažkokią rutiną: sportavimo, susitikimo su draugais, kavos puodelį išgerti kartu svetainėje. O čia tu vakare nežinai, kur būsi rytoj, atsibūdęs nežinai, kur būsi vakare. Tai gal rutinos pasigendu. Aišku, aš čia taip gražiai pripasakojau, bet tuo pačiu dar būtų labai smagu, jeigu į karštą dušą kiekvieną dieną pavyktų nueiti. Bet, deja, buvo laiko, kai ir ant pusnies su šaltu vandeniu prausiesi. Bet žinojau, kur lendu. Ne atostogaut išvažiavau.
– Kaip keitėsi keliavimo su kemperiu sąlygos tolstant nuo Lietuvos ir nuo Europos?
– Pirmiausia, tai visoje Šiaurės ir Rytų Europoje labai saugiai jaučiausi. Bet toliau, maždaug nuo Italijos, pastebėjau, kad labai keistai vairuoja žmonės. Pypsina, rėkauja ir kuo labiau leidiesi per Italiją, Prancūziją, Ispaniją, tuo agresyvaus vairavimo daugėja. Važiuojant per Ispaniją apskritai yra ganėtinai pavojinga su kemperiu. Policija pasakojo, kad pagrindiniame šalies greitkelyje yra kažkokia mafija, kuri pro ventiliacines angas įleidžia anestezinių dujų, tu atsijungi ir tave apvagia. Galvojau, kas čia per nesąmonė? Bet kelionės metu man gal keturi lietuviai parašė, kuriems taip atsitiko. Ispanijoje keliavimas su kemperiais yra labai populiarus, dėl ko kemperiai tampa ir lengvu grobiu. Persikėlus į kitą žemyną labai stipriai pasijautė, kaip viskas kitaip, kelių eismo taisyklės kitokios. Pavyzdžiui, važiuoji ir vienu metu šviesoforas ir žalia ir raudona dega. Tiesiog neveikia ir niekam nerūpi. Važiuoji labiau iš pajautimo. Jeigu nuvažiuoji nuo mokamų kelių, žmonės tarp miestų asilais keliauja, daug avių keliuose piemenys veda. Čia labiau tokia gryna patirtis, mažiau iščiustyta. Kai persikėlėm čia, pirmą dieną supratau, kad namai labai toli.
– Ar buvo streso priprantant prie to, kad staigiai viskas pasikeitė? Kaip su juo susitvarkei?
– Iš tikrųjų, pirmomis dienomis buvo labai intensyvu. Pasitinka tokia realybė, kad „oi, o Dieve, aš rimtai Afrikoje“. Ir vienas iš esminių man dalykų, kad pasidariau su savimi susitarimą, kad aš nesu įsipareigojusi, niekam nieko neprivalau įrodyti ir jeigu man pasidarys per sunku, per stipru, aš tiesiog apsisuksiu ir važiuosiu namo. Išrašiau sau leidimą, kad neprivalau čia būti ir viskas gerai, jeigu man nepatiks. Čia atvažiavus dar vienas skirtumas nuo Europos, kad tu pavažiuoji ir jeigu pasidaro intensyvu – o pasidaro labai greitai – tiesiog sustoji, pakvėpuoji, išgeri arbatos ir vėl po truputį judi.
– Kokia yra tavo mėgstamiausia keliavimo su vanu dalis?
– Mintis, kad esu kitame žemyne su visais savo mylimaisiais. Su šunimis, su vyru galime stebėti tuos gražius saulėlydžius, galime pažinti kitą kultūrą. Dar turi savo stogelį ant ratų, esi nepriklausomas. Nėra viešbučių, nėra rimto tvarkaraščio. Man šitas patinka. Taip pat keliauti keliu, o ne oru, yra visiškai kita patirtis. Lėktuvu, kai tu pakyli iš Lietuvos, sekantį kartą jau kojas padedi kokioj Indonezijoj. Atrodo, lyg įvyktų teleportas. O čia važiuoji savaitę, dvi, matai, kaip žmonių žvilgsniai keičiasi, kaip jų bruožai palengva keičiasi. Jauti žemę po kojom. Čia jaučiu, lyg keliaučiau tinkamu tempu, o ne teleportuočiausi iš kairės į dešinę, kaip su skrydžiais.
Tas jausmas, kad tu tiesiog stovi ant lentos, pasikinkęs stichiją, yra neapsakomas, lyg tu esi visiškas gamtos tęstinumas, esi kartu su gamta.
– Dar viena iš Tavo atrastų aistrų, be kelionių, yra surfinimas. Kada ir kaip ji atsirado?
– Kažkur 2023 metų pavasarį turėjau labai sunkų laiką. Buvo ir stiprių sveikatos problemų, ir darbo. Jaučiau, kad noriu keisti gyvenimą, įpūsti naujų vėjų, bet, atrodo, nemokėjau. Jaučiausi užstrigusi rate. Tuomet mano pažįstama papasakojo apie savo surfo patirtį, kaip vėl pasijautė džiaugsminga. Kadangi aš jau buvau labai desperatiška, nusprendžiau pabandyti ir atvažiuoti į surfo stovyklą. Tas jausmas, kad tu tiesiog stovi ant lentos, pasikinkęs stichiją, yra neapsakomas, lyg tu esi visiškas gamtos tęstinumas, esi kartu su gamta. Šitas dalykas man labai susprogdino galvą. Atrodo, supratau, ko ieškojau. Dar atsimenu, kai su treneriu, kadangi aš klaikiai bijojau vandens, darėme tokią techniką, kai jis manęs paprašė įkvėpti ir laikyti įkvėpimą kiek įmanoma ilgiau. Išlaikiau gal virš minutės. Jis po to paklausė, ar žinojau, kad pati baisiausia ir didžiausia pasaulyje banga po vandeniu užsukus laiko ne ilgiau septyniolikos sekundžių. Sako, tau neįmanoma paskęsti. Ir man tai buvo ne tik apie surfą. Supratau, kad galiu iškentėti, išbūti, galiu išlaukti po ta emociška banga, ir užliejimas baigsis. Užsikabinau, nes supratau, kad aš sugebėsiu tą visą sunkų laikotarpį išlaukti ir man nereikia nieko spręsti, skaityti dar šimto knygų. Man reikia tiesiog surfinti ir viskas susitvarkys. Taip ir nutiko.
– Vis dėlto nėra čia lengviausias sportas. Kaip tau atrodo, koks surfinimo aspektas padeda išlaikyti norą toliau jo mokytis?
– Tai yra labai sudėtingas sportas. Gali sutikti žmonių, kurie surfina jau keturiasdešimt metų ir jie vis tiek sako „žinai, aš dar nemoku“. Tai niekada nesibaigiantis procesas ir jis moko, kad esmė yra ne rezultatas, ne pavaryti daugiausiai bangų ar kiečiausiai padaryti posūkį. Esmė yra jausti malonumą procese. To momento, kol tu esi ant bangos, per trijų valandų sesiją bus geriausiu atveju kokios trisdešimt sekundžių, nes banga nesitiesia amžinai. Dažniausiai neužplauki, neišsilaikai ant lentos, nugriūni ir pačios tos grietinėlės būna labai mažai. Ir jeigu turi tris valandas arti tam, kad trisdešimt sekundžių tau būtų smagu, tai yra nesąmonė. Surfas to ir moko, kad ir sudėtingą dalį, mokymąsi, turi gerbti ir mylėti, nes ji tau reikalinga. Turi mokytis mylėti ir visą aplinką, kurioje esi, nes vandenynas arba jūra nėra juokas, tai yra pavojinga. Taip ir gyvenime būna, ne visada viskas malonu, smagu, o tada ant viršaus dar linksmiau. Man tai labai patinka, kad surfas moko manęs nebėgti nuo nemalonumo, o priimti jį, neišsipūsti ir nesusireikšminti, jeigu kažkas neišeina, nes taip būna dažnai.
– Gal kažkiek ta surfo filosofija tau atsispindi ir kelionėse? Ar matai sąsajų?
– Tikrai taip, nes ir tame pačiame keliavime ta grietinėlė yra tada, kai jau stebi saulėlydį, kai labai smagų pokalbį su vietiniais turi, bet iki tol būna labai daug visko. Ir sugenda kažkas, ir kuras baigiasi, ir apgauti kažkas bando. Net ir tą patį kemperį nusipirkti yra brangu, jis nekainuoja dviejų eurų, reikia daug dėl to dirbti. Jeigu aš nesimėgaučiau tuo procesu, tai man čia atvažiuoti, nusifotografuoti irgi nesąmonė būtų.
