Klausimas, ar masturbacija gali būti laikoma neištikimybe, vis dažniau kyla porose, ypač atviriau kalbant apie ribas, intymumą ir lūkesčius santykiuose. Atsakymas nėra vienareikšmis – viskas priklauso nuo poros susitarimų, vertybių ir konteksto.
Kas apskritai laikoma neištikimybe?
Neištikimybės sąvoka nėra universali – ji kinta priklausomai nuo santykių modelio, kultūros ir poros susitarimų. Vis dėlto dauguma santykių specialistų sutaria, kad neištikimybė dažniausiai siejama ne tiek su konkrečiu veiksmu, kiek su pasitikėjimo pažeidimu.
Tradiciškai neištikimybė apima emocinį ar fizinį ryšį su kitu žmogumi. Tai gali būti ne tik seksualinis kontaktas, bet ir gilus emocinis artumas, kuris kuriamas už santykių ribų ir dažnai atima laiką, dėmesį bei intymumą iš esamo partnerio. Tokiais atvejais partneris gali jaustis išstumtas ar pakeistas.
Kitas svarbus elementas – slaptumas. Veiksmai, kurie yra slepiami, dažnai signalizuoja, kad žmogus pats suvokia peržengiantis ribas. Net ir nekaltas bendravimas gali tapti neištikimybės dalimi, jei jis sąmoningai nuslepiamas, trinamos žinutės ar kuriami pasiteisinimai.
Neištikimybė taip pat glaudžiai susijusi su pasitikėjimo pažeidimu. Santykiuose pasitikėjimas kuriamas per atvirumą ir sąžiningumą, o kai vienas iš partnerių elgiasi priešingai nei buvo sutarta, griūva saugumo jausmas. Kartais net ne pats veiksmas sukelia skausmą, o suvokimas, kad buvo meluojama ar nutylima.
Dar vienas svarbus aspektas – sąmoningas ribų peržengimas. Kiekviena pora turi savas, dažnai neišsakytas, bet abiem suprantamas ribas. Tai, kas vienoje poroje laikoma normalu, kitoje gali būti nepriimtina. Neištikimybė įvyksta tada, kai šios ribos peržengiamos žinant, kad tai gali įskaudinti partnerį.
Galiausiai, kito asmens įtraukimas išlieka esminiu kriterijumi daugelyje neištikimybės apibrėžimų. Nesvarbu, ar tai fizinis kontaktas, emocinis ryšys ar intensyvus virtualus bendravimas – jei santykiuose atsiranda trečias žmogus ir tai pažeidžia poroje sutartas ribas, daugelis tai įvardija kaip neištikimybę.
Todėl neištikimybė nėra vien tik veiksmas – tai ribų, pasitikėjimo ir susitarimų laužymas, kurį kiekviena pora apibrėžia savaip.
Kodėl dauguma specialistų masturbacijos nelaiko neištikimybe?
Seksologai ir santykių terapeutai dažniausiai sutaria, kad masturbacija pati savaime nėra neištikimybė, nes:
- ji yra asmeninė seksualinė praktika,
- nereikalauja kito žmogaus dalyvavimo,
- dažnai siejama su savęs pažinimu, streso mažinimu ar kūno poreikiais,
- gali egzistuoti net ir sveikuose, aktyviuose santykiuose.
Daugeliui žmonių masturbacija yra privatumo erdvė, panaši į asmenines mintis ar fantazijas.
Kada masturbacija vis dėlto gali kelti problemų?
Nors masturbacija savaime nėra laikoma problema ar neištikimybe, tam tikromis aplinkybėmis ji gali tapti santykių įtampos šaltiniu. Svarbiausia ne pats veiksmas, o tai, kaip jis veikia poros ryšį, pasitikėjimą ir emocinį artumą.
Problemos dažniausiai prasideda tuomet, kai masturbacija visiškai pakeičia intymumą poroje. Jei vienas iš partnerių nuolat renkasi asmeninę seksualinę patirtį vietoje bendro intymumo, kitas gali jaustis nepageidaujamas, atstumtas ar nepakankamas. Tokia situacija ilgainiui silpnina ryšį ir mažina emocinį artumą.
Įtampa taip pat kyla, kai masturbacija yra sąmoningai slepiama, bijant partnerio reakcijos. Slaptumas dažnai sukelia nepasitikėjimą, net jei pats veiksmas nėra kenksmingas. Partneriui gali kilti klausimų ne tiek apie masturbaciją, kiek apie tai, kodėl buvo slepiama ir kas dar galbūt nutylima.
Dar vienas jautrus aspektas – naudojamas turinys. Kai kuriose porose pornografija ar fantazijos apie konkrečius asmenis yra priimtinos, kitose – laikomos ribų pažeidimu. Jei naudojamas turinys prieštarauja poroje sutartoms taisyklėms, tai gali sukelti pavydą, nesaugumo jausmą ar net išdavystės pojūtį.
Problema tampa dar ryškesnė, kai vienas partneris pradeda jaustis emociškai apleistas. Net jei seksualinis poreikis formaliai patenkinamas, emocinis atstumas gali augti. Partneris gali jausti, kad jo poreikiai ignoruojami, o ryšys silpnėja ne dėl sekso trūkumo, o dėl dėmesio ir artumo stokos.
Tokiais atvejais konfliktas kyla ne dėl pačios masturbacijos, o dėl nutylėjimų, neaiškių ribų ir nesuderintų lūkesčių. Atviras pokalbis apie jausmus, poreikius ir ribas dažnai yra svarbesnis nei bandymas vertinti patį veiksmą kaip „gerą“ ar „blogą“.
O kaip dėl fantazijų ir pornografijos?
Fantazijos yra natūrali ir sveika seksualumo dalis – jos dažnai kyla spontaniškai, nebūtinai atspindi realius norus ar ketinimus, ir daugeliui žmonių padeda geriau pažinti savo kūną bei seksualinius poreikius. Tačiau santykiuose fantazijos ir pornografija kartais tampa jautria tema, ypač kai poroje nėra aiškiai aptartos ribos.
Vienas dažniausių klausimų kyla dėl pornografijos naudojimo. Vienoms poroms tai atrodo visiškai priimtina ir netgi neutrali ar naudinga praktika, kitoms – kelianti pavydą, nesaugumą ar nepasitikėjimą. Problema dažniausiai atsiranda ne dėl paties turinio, o dėl to, ar abu partneriai vienodai supranta ir priima jo vietą santykiuose.
Dar sudėtingesnė tema – fantazijos apie konkrečius, pažįstamus žmones. Nors fantazijos nebūtinai reiškia norą veikti realybėje, kai kuriems partneriams žinojimas, kad mintyse atsiranda trečiasis asmuo, gali būti labai skausmingas. Tokiais atvejais svarbus ne moralinis vertinimas, o emocinis poveikis – kaip tai verčia jaustis kitą žmogų.
Įtampą taip pat gali kelti turinys, kuris kertasi su poros vertybėmis – pavyzdžiui, požiūriu į ištikimybę, pagarbą, lyčių vaidmenis ar seksualinę etiką. Net jei vienam partneriui toks turinys atrodo nereikšmingas, kitam jis gali būti labai jautrus ar net žeidžiantis.
Būtent todėl šioje srityje nėra universalaus atsakymo. Tai, kas vienai porai atrodo normalu ir priimtina, kitai gali būti visiškai nepriimtina. Esminis kriterijus čia – ne pats fantazijų ar pornografijos egzistavimas, o atviras dialogas, aiškiai sutartos ribos ir pagarba vienas kito jausmams.
Santykiuose svarbu ne kontroliuoti vienas kito mintis, o kalbėtis apie tai, kas kelia diskomfortą, ir kartu ieškoti sprendimų, kurie leistų išlaikyti pasitikėjimą ir emocinį saugumą.
Esminis klausimas – ne „ar galima“, o „ar sutariame“
Santykiuose svarbiausia ne visuomenės normos, o abipusis susitarimas. Jei abu partneriai:
- atvirai kalbasi apie savo poreikius,
- aiškiai įvardija ribas,
- gerbia vienas kito jausmus,
tuomet masturbacija dažniausiai netampa neištikimybe, o tiesiog viena iš seksualumo formų.
Ką daryti, jei nuomonės skiriasi?
Jei vienam partneriui masturbacija atrodo visiškai natūrali, o kitam – skaudi tema, verta:
- kalbėtis be kaltinimų,
- pasakyti, ką tai reiškia emociškai, o ne morališkai,
- ieškoti kompromiso ar aiškesnių ribų,
- prireikus – pasikalbėti su santykių specialistu.
