Aš einu gatve Ir pamatau tave, Sėduosi šalia. Sėdim restorane. Valgom, geriam šampaną kartu, Mylimės girti abu, O paskui ryte...
G
Naujausias
Aš žinau žinau, tu man rašai, laiškanešiai tik miega, lietus užklumpa, permerkia kiaurai, pasimeta laiškai… Ir raides, sakiniai žydrai nubėga...
(žodžiai: V. Šekspyras) Dviejų širdžių ištikima draugystė Jokių nepaiso kliūčių kelyje Juk meilė dar ne meilė, jeigu ją Sutriuškina klasta ar išdavystė Tikroji meilė – tai žvaigždė skaisti, Kuri nė mirksnio nepaliauja degti Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį, Kai laivą svaido viesulai pikti Ne, meilė – ne pastumdėlė likimo Jai...
Mes gyvenam iš naujo savo vaikais Jų sapnais nuostabiais, jų spalvotais vargais Ir net kartais nakčia, apsirikę sapne Jų vardais...
Gyveno ragana viena, be galo buvo ji linksma, Ji mėgo kepti pyragus ir kvietės į svečius. Ir traukė kas dieną...
Dar miegojo visas miestelis, Tik viena aptriušusi katė Tupėjo po rožių krūmu Ir žiurėjo Kaip skleidžiasi žiedai. Kregžde kregždele, Kai tu pranersi Pro mano išskėstus pirštus, Aš busiu laimingiausias žmogus Žmogus šioj žemėje. a-a...
Kaip laukia laiškų mano pašto dėžutė, Kaip dairos ji gatvėn kas rytą! Štai lapas kaštono lengvai atitrūkęs Į pravirą burną...
Aš laukiau tavęs, vieno tavęs, Aš laukiau tavęs, kol tu ateisi. Laukiau tavęs, vienišam jūros krante, Gal tūkstantį metų. Laukiau...
Dieve, arčiau Tavęs veržias širdis, Jokia kančia kely nesulaikys. Skambės tyli giesmė, net pro skausmų gelmes: Dieve, arčiau Tavęs, arčiau Tavęs O, panardink gelmėj savo širdies – Lai tylią raudą ji sielos girdės. O kaip bus maloni kančia, kuri nuves, Dieve, arčiau Tavęs, arčiau Tavęs. Nors ir paliks mane draugai...
Degu kaip žvakė vidury nakties Ir nežinau, o Viešpatie, kada Ateisi Tu manęs užpūsti. Vidur nakties man Tavo meilė švies...
Dar viena diena štai baigias, greit naktis sparnus išties; Leiski, Jėzau, pasakyti Tau labanakt iš širdies. Mielas Jėzau, Atpirkėjau, Tau...
(Dblz, Gabi ir Henkis) Be nieko nebus geriau Kur tuščia, nebus lengviau Negalėsi to pasakyt Aš tai žinau, aš gyvenu… Kur dingsta laikas, nebetekęs savo būvio? Kur skrenda paukštis, kai pasimeta nuo savo būrio? Būna, kai jaučia motina, kad jos sūnus pražuvo… Kur skausmo ribos, kai prisimeni, kas buvo? Dabar...
