Atlikėją Ramintą Naujanytę-Bjelle kalbino studentė iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Julija Andrejeva.
2017 m. dalyvavote muzikiniame projekte ,,Dainuoju Lietuvą“ bei 2023 m. projekte ,,Aš esu MUZIKA“. Kokia tai patirtis? Ką Jums atnešė šie projektai?
Patikslinsiu „Dainuoju Lietuvą“ projekte dalyvavau 2017 m. ir 2022 m. Abiejuose projektuose teko dainuoti ne savo autorines dainas, kas suteikė naujų patirčių atlikėjos vaidmenyje. Abiejuose projektuose dainų pasirinkimus derinome su prodiuseriais, bet esminis skirtumas, kad „Aš esu MUZIKA“ projekte nebuvo gyvos muzikos grupės (išskyrus vieną laidą), o „Dainuoju Lietuvą“ teko dainuoti kartu su orkestru ir grupe. Dar vienas skirtumas, kad „Dainuoju Lietuvą“ projekte tris iš keturių kartų dainavau ne viena, o „Aš esu MUZIKA“ duete dainuoti teko tik kartą.
„Dainuoju Lietuvą“ projekto konceptas yra skirtas prisiminti lietuvių autorių dainas ir išrinkti gražiausią sezono dainą. Visos šiame projekte atliktos dainos man asmeniškai labai patinka, todėl buvo malonu atrasti naujas šių dainų versijas.
„Aš esu MUZIKA“ projektas sutelktas į atlikėjo universalumą – projekto metu dainininkai išbando save įvairiuose žanruose. Vertinamas jų gebėjimas įsijausti į tam tikrą stilių ir atrasti jame dalį savasties. Pastarajame projekte susidūriau su iššūkiais, kaip per itin trumpą laiką kuo kokybiškiau atlikti be galo skirtingas dainas, bet jaučiuosi patobulėjusi ir įgijusi kitokios patirties scenoje.
Su kokiais sunkumais susidūrėte, kai dalyvavote muzikiniuose projektuose ,,Aš esu MUZIKA“ ir ,,Dainuoju Lietuvą“?
Nevadinčiau to sunkumais, labiau darbo specifika. Kaip ir minėjau, „Dainuoju Lietuvą“ projekte dažnu atveju dainavau ne viena, todėl reikėjo derintis prie kitų atlikėjų, ansambliuoti, ieškoti darnaus skambesio. Kiekvienas atlikėjas su kuriuo dainavau, turėjo savo specifinę muzikinę raišką – skirtingai frazavo, savaip keitė melodijų ritmiką. Bet keletą sykių parepetavus tokie niuansai buvo lengvai sprendžiami. Orkestro ir gyvos grupės pritarimas man nebuvo naujiena – muzikavimas su jais nekėlė problemų.
„Aš esu MUZIKA“ projekte buvo žymiai daugiau itin skirtingų kūrinių (berods 12 ar 13). Projektą filmavome sparčiu tempu, todėl reikėjo greitai įsisavinti žanro specifiką ir interpretuoti kūrinius savaip. Šiame projekte buvo svarbi choreografija ir kostiumai – tai pareikalavo daug laiko.
Koks, jūsų nuomone, yra pagrindinis televizijos muzikinių projektų tikslas?
Televizinių projektų tikslas bendrai, mano nuomone, yra pramoginio turinio kūrimas. Paprasčiau tariant – pramoga. Šie muzikiniai projektai buvo transliuojami savaitgalio vakarais ir buvo skirti įvairių amžiaus kategorijų žiūrovams. Mes, dalyviai, tapome pramogos kūrimo dalimi.
Ar muzikinių projektų repertuaras, jūsų manymu, stilių atžvilgiu yra pakankamai platus?
Kaip ir minėjau, projektų idėjos labai skirtingos. „Dainuoju Lietuvą“ projektas aprėpė platų lietuvių autorių dainų diapazoną – vienos jų buvo sukurtos itin seniai, kitos – vos keleto metų senumo dainos. „Aš esu MUZIKA“ projektas yra apie žanrų įvairovę. Jeigu klausimas yra apie šių dviejų muzikinių projektų repertuarus, jie negali būti lyginami. Stilių atžvilgiu – abu projektai turi išskirtinį privalumą – juose buvo atliekamos ne tik puikiai žinomos dainos, bet ir seniai užmirštos ar visai negirdėtos kompozicijos.
Ar televizijos muzikiniai projektai daro įtaką muzikinio skonio formavimuisi? Pakomentuokite.
Nemanau, kad televizijos muzikiniai projektai daro įtaką muzikinio skonio formavimuisi. Televizija iš savęs neformuoja muzikinio skonio, ypač, jei kalbame šių laikų kontekste, kai muzikos klausymosi platformų yra begalė. Seniau, kai radijo stotys buvo pagrindinis muzikos transliavimo šaltinis, būčiau išskyrusi radijo stočių repertuarus, kaip įtaką muzikinio skonio formavimuisi.
Muzikiniai projektai suteikia pramogą ir užpildo žiūrovų laisvalaikį. Konkrečiai šie du projektai, mano nuomone, yra susiję su nostalgijos kūrimo jausmu – skamba seniai girdėtos mylimos, juoką keliančios, graudinančios ir kitokias emocijas sukeliančios dainos.
Kaip XXI amžiuje televizijos muzikiniai projektai keičiasi ir turi keistis?
Šimtmečio perspektyvoje sunku vertinti muzikinių projektų pokyčius. Tačiau jei kalbame apie Lietuvoje vykusius muzikinius projektus, verta prisiminti, kad vieni pirmųjų projektų prasidėjo realybės šou formatu („Dangus“, „Akvariumas“). Neseniai šis formatas, kai muzikuojantys dalyviai yra uždaromi bendrose gyvenamosiose patalpose, buvo pabandytas dar kartą („Burbulas“). Tačiau muzikiniai pasirodymai tokio pobūdžio projektuose tikrai nebuvo svarbiausia projekto dalis.
Kur kas daugiau muzikinių projektų vyksta panašiu principu, kai atrenkami dalyviai, kurie atlieka projekto tematikai tinkančius kūrinius. Kuo toliau, tuo labiau konkurencija tokio pobūdžio („Dainuoju Lietuvą“, „Aš esu MUZIKA“) projektuose juntama menkai, nors už dalyvius arba dainas yra balsuojama. Visai kita muzikinių projektų kategorija, kai renkamas profesionaliausias, įtaigiausias, talentingiausias vokalistas(ė)/atlikėjas(a).
Tokio pobūdžio projektai yra artimi konkurso formatui, kuriuose labai svarbiu aspektu tampa dalyvių emocijos, patiriama įtampa ir konkurencingumas. Nemanau, kad muzikiniai projektai turi smarkiai keistis, tokių laidų idėja balansuoja tarp emocinio turinio kūrimo ir koncertiškumo. O kaip dalyvė, nesijaučiu turinti kompetencijos numatyti tokių projektų likimo. Manau šis klausimas labiau skirtas muzikinių projektų prodiuseriams arba aktyviems žiūrovams.
