Sausio mėnesio PANELĖS žurnale aktorė ir laidų vedėja Beata Tiškevič skaitytojas kvietė pokyčiams. Kada Beatos gyvenime prasideda stebuklai ir magija? Paskaityk atvirą Beatos laišką!
Naujųjų metų pradžia man būna puikiausias metas padaryti tvarką savo gyvenime. Aišku, lengviausia yra susitvarkyti stalčius ar spintą – atsisakyti nebereikalingų daiktų ar drabužių. Sudėtingiausia – padaryti tokią reviziją viduje. Bet ją atlikti verta.
Manau, kad verta savęs paklausti: ką praėjusiais metais man pavyko pasiekti? Dėl ko labiausiai džiaugiuosi? Dėl kokių savybių, įgūdžių tai įvyko? Kokius tikslus keliu sau šiemet? Ko vertėtų atsisakyti? Galbūt tai santykiai su tam tikrais žmonėmis arba sena, sunki ir it dydžiu mažesni džinsai veržianti visą sielą meilė? Galbūt jos pavyktų atsisakyti?
Kartais jaučiuosi labai liūdna ir silpna, o kai pagalvoju, kad visą gyvenimą taip ir teks su savimi ir savyje nugyventi, pasidaro klaikiai baisu! Bet tada imu galvoti apie šio gyvenimo magiją. O ji egzistuoja ir yra didelė!
Pastebėjau, kad stebuklai pradeda vykti tada, kai sulėtinu žingsnį, plačiau atveriu akis, išdrįstu nusišypsoti praeiviams, pagirti šalia einančios moters kvepalus, pajuokauju stovėdama parduotuvės eilėje, paklausiu šaunaus kaimyno, ar galiu paglostyti jo šunį… Tai yra laikas, kai prasideda magija.
Turiu labai gerą laiko praleidimo būdą: kai man būna klaikiai liūdna ar vieniša, išeinu į miestą. Užeinu į jaunimo biblioteką, paklausinėju bibliotekininkės, kokias knygas dabar skaito jaunimas, prisimenu, kokias skaičiau aš. Užeinu į mažą lietuviškų drabužių butiką, pakalbame apie drabužius, kūrybą, pasijuokiame. Pakalbinu močiutę turguje. Ir pajuntu, kad vienatvė – tik apgaulė. Mes nesame vieniši, aplink mus gyvena jautrūs, geri žmonės. Tiesiog reikia juos paliesti, prakalbinti. Kartais jų veidai tiesiog atrodo šalti! O jūs pasakykite: „Jums taip tinka šis šalikas!“ ir pamatysite, kaip žmogaus veidas nušvis. Tai lyg vaikystėje žaistas žaidimas, kai visi stovi sustingę į skulptūras, o atgyja tik kai juos palieti. Taip, dažniausiai ir tenka būti tam pirmam, kuris paliečia, bet juk ir smagu pasijusti Hariu Poteriu.
Jeigu kažkas jūsų gyvenime dabar nevyksta arba neišsipildo svajonė – nereikia manyti, kad taip bus visada. Dažniausiai mus nuo svajonės išsipildymo skiria tik laikas. Ir taip, kartais jis virsta tikru kantrybės išbandymu, bet palaukti verta.
Anksčiau labai jaudindavausi dėl tų žmonių, kuriuos įskaudinau. Būdavo, kad ta širdgėla grauždavo ne vienus metus. Kai prasilenkdavome su žmogumi, kurį įskaudinau, gatvėje, jausmai vėl atgydavo ir jausdavausi labai prastai. Išmokau atsiprašyti. Kaip gerai, kad yra socialiniai tinklai. Galima kurpti ilgus laiškus ir rašyti. Galima susitikti ir pasakyti: „Atsiprašau, tada labai bjauriai pasielgiau, nenorėjau tavęs įskaudinti.“ Kiek daug ledų gali pralaužti vienas paprastas atsiprašymas!
Ir dar vienas dalykas, kuriam ryšiuosi šiais naujais metais – stengtis nekalbėti apie kitus žmones blogai. Tai taip įtraukia! Aptarti kokį nors mažiau pažįstamą asmenį, ypač jeigu tądien neturi pats ko papasakoti, jeigu nori nuo savęs ar savo minčių nukreipti dėmesį arba jautiesi tiesiog prastai, taip ir maga. Bet po tų apkalbų „seansų“ dažniausiai jaučiuosi gerokai prasčiau. Ką gi, teks skaityti ir domėtis viskuo daug daugiau, kad apkalboms liktų kuo mažiau vietos mano kasdienėje kalboje.
Taigi, taip ir jums, skaitytojos, siūlau: jeigu nesate patenkintos savo dabartiniu gyvenimu, keiskite ką nors, keiskitės pačios. Siūlau pradėti nuo mažų eksperimentų, kuriuos, manau, šiemet praktikuosiu ir pati: būti atvirai gyvenimo stebuklams ir staigmenoms, išdrįsti atsiprašyti stipriai įskaudinto žmogaus, apkalbas pokalbiuose keisti idėjomis ar pasaulio įdomybėmis ir dar drąsiau veikti, nes baimė yra niekas kitas, kaip tik signalas, tariantis mums: „Ei, čia dar nebuvai. Tu ten nieko nepažįsti ir nežinai, čia pernelyg viskas nenuspėjama.“ Aš jau nekantrauju pamatyti, kaip nuo šių mažų detalių keisis gyvenimas ir pati aš! Gerų pokyčių!
