Lapkričio mėnesio PANELĖS žurnalo viršelio mergina tapo garsi Lietuvos manekenė Deimantė Guobytė. Su gražuole apie viską nuo A iki Z kalbasi mūsų žurnalistė Viktorija…
Žvelgdama į užsienyje populiarios klaipėdietės manekenės Deimantės Guobytės (23) nuotraukas dažna mergina tikriausiai guodžia save, kad išskirtinis jos grožis – fotošopo, meistriško fotografų darbo ar net chirurgo skalpelio rezultatas.
Išties, sunku patikėti, kad žmogus gali natūraliai atrodyti lyg nužengęs nuo žurnalo viršelio. Tačiau susitikusi su lapkričio viršelio mergina pokalbio suprantu, jog toks savęs guodimas nieko vertas. Iš arti manekenė tokia pat įspūdinga, aukšta, natūrali ir… neįtikėtinai paprasta, lyg sena pažįstama, kurią po daugelio metų netikėtai sutinki gatvėje.
Negana to, ji gyvūnų teisių gynimo aktyvistė, neseniai įkūrusi labdaros ir paramos fondą „Lietuva – gyvūnams“. „Palyginti su protu, grožis yra niekas, – rėžia Deimantė, paklausta, kiek gyvenime svarbi išvaizda. – Būna, pamatai žmogaus nuotrauką ir jis pasirodo toks simpatiškas, toks mielas ir
gražus, tačiau kai su juo pabendrauji, nebenori daugiau jo akyse matyti.
Pavyzdžiui, prieš mano organizuotą renginį, skirtą beglobiams gyvūnams, dalijome skrajutes. Praeinančioms išvaizdžioms merginoms pasiūlėme paremti beglobius gyvūnus, o jų atsakas buvo: „Mes tokius [kailių pavidalu] ant savęs nešiojame.“ Tada jau daryk, ką nori, su tokiais žmonėmis niekada nebebendrausiu.“ Šiuo klausimu Deimantė griežta, ji visomis išgalėmis bando padėti
nuskriaustiems, meilės nepatiriantiems ir namų neturintiems gyvūnams,
o merginos vidinis grožis traukia ir stebina dar labiau nei išorinis.
MEILĖ GYVŪNAMS
Grįžai į Lietuvą tik vasarai, o jau spėjai įkurti labdaros fondą, suorganizavai renginį, per kurį prieglaudos gyvūnai buvo išmaudyti, apkirpti, papuošti ir laukė naujų šeimininkų. Kaip kilo mintis įkurti fondą „Lietuva – gyvūnams“?
Aš visą laiką, net būdama Amerikoje, sekiau, kaip sekasi gyvūnams Lietuvos prieglaudose, nuolat feisbuke dalindavausi nuotraukomis, gal kas iš gyvenančių Lietuvoje susigundys į namus priimti naują šeimos narį. Visada aukodavau pinigų ir siųsdavau tai vienam, tai kitam keturkojui, ir vieną dieną supratau, jog tiems gyvūnams trūksta reklamos. Na, būna, kad kalbiesi su žmogumi ir klausi, ar jis norėtų paimti gyvūną iš prieglaudos. Dažniausiai atsakymas būna teigiamas, bet paklaustas, ar yra buvęs kurioje nors iš jų, žmogus atsako, kad net nežino, kur jos įkurtos. Todėl aš ir įkūriau šį fondą. Juokinga – kai pasakojau draugams, jog norėčiau sukurti ką nors panašaus, daugelis atsakydavo, jog tai gera idėja, bet čia Lietuva, tad nieko nebus. Kaip suprasti? Kas čia per požiūris? Aš visada labai supykstu, jei kas ką panašaus pasako, nes kas bus, jei visi taip mąstysime? Patyčios, girtavimas, nulis pagarbos ir jokios meilės gyvūnams – visas šias problemas reikia kelti į viešumą ir apie tai kalbėti. Mano priemonė kalbėti – labdaros fondas. Noriu, kad žmonės matytų, kas dedasi aplink ir kiek nuostabių gyvūnų išmetama į gatves.
Bet gyvūno pasiėmimą iš prieglaudos sieji su mada. Kodėl?
Kadangi dirbu mados srityje, nesunku pastebėti, kad Lietuvoje žmonės ją seka, tai gali pamatyti gatvėse, žurnalų puslapiuose ar tiesiog televizijoje. Todėl norėčiau meilę gyvūnams išpopuliarinti kaip madingą dalyką. Kad žmonės pamanytų, jog pasiimti gyvūną iš prieglaudos yra puiki idėja. Kam mokėti porą tūkstančių už veislinį gyvūną, jei geriausią draugą gali rasti čia. Kad tai įrodytume, suorganizavome akciją, per kurią žmonės galėjo pasiimti naują draugą tiesiai į namus. Prieš renginį išmaudėme gyvūnus, iššukavome, apkirpome ir parodėme, jog prieglaudų gyvūnai yra labai gražūs ir verti mūsų visų dėmesio. Bet ar nebijai, kad žmonės pasibaigus šiai madai pradės tuos gyvūnus mesti laukan? Manau, gerumo mada nepraeina ir nepraeis. O gerumas yra užkrečiamas, nes atlikus gerą darbą aplanko pasakiškas jausmas, skatinantis taip pasielgti ir vėl. Manau, Lietuvoje yra net labai daug gerų žmonių, tik jie dažnai nežino, kaip gali prisidėti. Organizacijos „Lietuva – gyvūnams“ tikslas – padėti sužinoti ir skatinti daryti gerus darbus bei prisidėti prie organizacinės veiklos: praleisti kartu laisvalaikį, pavedžioti ar pažaisti su gyvūnais, organizuoti labdaros renginius, pasiimti gyvūnus į namus. Esu tikra, kad atsiras žmonių, klausiančių, kodėl padedu gyvūnams, o ne žmonėms. Aš manau, kad žmogus gali už save pakovoti ir pats paprašyti pagalbos bei papasakoti, kas jį kamuoja, o gyvūnus remia tik savanoriai, be to, šuo ar katinas pats pagalbos prisišaukti tiesiog neturi galimybių.
BŪTI VEGETARE
Meilę gyvūnams populiarini kaip madingą dalyką, o ar nemanai, jog tavo propaguojamas vegetaro gyvenimo būdas taip pat yra mados reikalas, kuris gali praeiti?
Vegetarizmas nėra mados reikalas, nes pabandęs dažniausiai nebegrįžti prie mėsos. Turiu daug draugų, kurie anksčiau valgė mėsą, bet pakeitė mitybos įpročius ir dabar nė už ką negrįžtų atgal. Žmonės mano, kad jei būsi vegetaras, tai negausi pakankamai vitaminų ir taip kankinsi savo organizmą. Jie klysta. Šiais laikais žmonės turi visas galimybes kaupti informaciją, tad tereikia skaityti, domėtis ir valgyti maistingą maistą – nebūtinai mėsą. Mano kraujas, jei ką, yra tobulai sveikas. O dažnas, valgantis mėsos produktus, turi sveikatos sutrikimų, bėrimų ir panašiai.
Skatini draugus „mesti“ mėsą? Bandau įrodyti, kad vegetariškas maistas yra skanus (šypteli). Taip, aš visus skatinu nevalgyti mėsos. Mano tėtis ir mama dabar nebevalgo mėsos, daugelis draugų jos taip pat atsisakė. O kaip tu pasieki savo? Siunčiu vaizdo įrašus, verčiu žiūrėti įvairią medžiagą, kurioje rodoma, kaip su tais gyvūnais elgiamasi, o tada jau leidžiu nuspręsti patiems. Aš tikiu, kad žmogaus organizmas yra kaip automobilis: jei į mašiną pilsi aliejų, tai ji nevažiuos, bet jeigu pilsi gerus degalus, veiks nepriekaištingai. Taip pat yra ir su žmonėmis. Jei į save pilsi bet ką, vėliau gali bet ko ir tikėtis, bet jei valgysi tinkamą maistą, kuriame nėra mėsos, būsi sveikas. Be to, atsisakydamas mėsos darai gerą darbą. Man tai labai svarbu. Manau, reikia skleisti žinią, nes jei apie tai nekalbėsiu, atrodo, jog prisidėsiu prie blogo. Pati nevalgau nieko, kas turėjo snukutį, ir nedėviu odos ar kailinių drabužių.
Draugus nevalgyti mėsos skatini, o kas tave pačią privertė pasirinkti tokį gyvenimo būdą?
Iš tikrųjų aš niekada mėsos ir nevalgiau, esu jos ragavusi, nes buvo laikai, kai mano mama ją valgė, gamindavo ir per visokias šeimos šventes patiekdavo. Tačiau aš jau nuo pat mažumės klausdavau mamos, kodėl mes turime valgyti gyvūnus. Juk aš galiu sau ranką nusipjauti ir ją valgyti, ta pati mėsa. Aš suprantu, kad tai skamba žiauriai ir kai kuriems tokie mano žodžiai nepatiks, bet kodėl aš turėčiau skriausti kitą? Aš nenoriu skriausti, todėl renkuosi nevalgyti mėsos.
Dirbant modeliu netenka reklamuoti kailinių, odinių drabužių, mėsos gaminių?
Kaip elgiesi, kai prieš akis stovi kailiai? Yra buvę, kad atėjusi į fotosesiją pamačiau striukę su kailine apykakle. Tada iškart pasakau, jog šios striukės nereklamuosiu, nes ant jos yra kailio ir tai prieštarauja visiems mano įsitikinimams bei vertybėms. Tokiais atvejais kartu nedirbam, ir tiek. Išlaikai ribą tarp darbo ir savo vertybių ir jos neperžengi? Neperžengiu. Niekada nereklamuočiau mėsos produktų. Šiaip ir nereikia jų reklamuoti, bet vis tiek būna, kad mėsainius reklamuoja seksualūs modeliai. Aš negalėčiau būti tarp tų modelių, nes tai prieštarauja mano įsitikinimams.
O kaip į tokį tavo pasirinkimą žvelgia kiti mados pasaulio atstovai?
Mados pasaulyje žmonės labai daug keliauja. Jų akiračiai platūs ir niekada nesulaukiau nuostabos, jog nevalgau mėsos. Dabar mados pasaulyje, ypač Amerikoje, gali sulaukti kritikos dėl mėsos valgymo. Eidamas į susitikimą su verslo partneriais nedažnas prie stalo išdrįs užsisakyti sultingą kepsnį. Kodėl? Jei tavo verslo partneris yra vegetaras ir pamatys, kad tu užsisakai kepsnį, jis su tavimi nepasirašys darbo sutarties. Tiesiog dėl požiūrių skirtumo. Taip pat negali į susitikimą eiti prisikvepinęs. Juk žmogui gali nepatikti per stiprus ar per saldus tavo kvepalų aromatas. Vien todėl gali negauti darbo. Todėl tokiose situacijose geriausia būti neutraliam. Apskritai žmonės, dirbantys mados industrijoje, dažnai dirba su menininkais. O kas yra menininkai? Hipiai, žmonės, kurie kovoja už taiką pasaulyje, – jie dažniausiai būna veganai. Tad apie kokią nuostabą kalbame (šypteli)? Tiesą sakant, man su tais vadinamaisiais menininkais labai patinka bendrauti. Jie tokie geri, paprasti. Niekas nesireklamuoja, nesipučia.
KANČIOS DĖL LIEKNUMO
Jau daug metų dirbi modelio darbą, esi tikra profesionalė. Ar visada norėjai tapti modeliu?
Na, ne visai. Mano tėtis labiau norėjo, kad būčiau modeliu. Nežinau, iš kur tai kilo, bet būdavau maža, žiūrėdavau „Victoria‘s Secret“ pasirodymus ir tėtė sakydavo, kad užaugusi ir aš tokia būsiu. Kita vertus, visai logiška. Aš buvau labai liekna ir mane vaikystėje kartais pašiepdavo. Būdavo, kad dviračiu vadindavo, sakydavo, kad jeigu Deima pasisuks, tai jos nebesimatys, arba jeigu papūs vėjas, tai jis Deimantę nupūs. Visko būdavo, net skaudžių dalykų. Ar labai kompleksuodavai dėl to? Aišku, kad kompleksuodavau. Pamenu, kai norėdavau vilkėti sijoną, tai užsimaudavau penkerias pėdkelnes ir namie prieš veidrodį žiūrėdavau, ar kojos atrodo storesnės. Na, bet tas laikas praėjo, o kai pamatau tas merginas, kurios iš manęs tyčiodavosi, juokas iš jų ima, nes dabar pačios akivaizdžiai išgyvena dėl savo kūno formų ir svorio. Karma viską mato (juokiasi).
Sakyk, ar galima sakyti, jog tėtis paskatino rinktis modelio karjerą? Taip. 2007 m. jis mane paskatino nueiti į modelių atranką Klaipėdoje ir jau už poros savaičių buvau pakviesta važiuoti į Milaną. Nebuvo baisu keliauti vienai į nepažįstamą šalį? Aš nebuvau viena. Tėtis mane lydėjo ir važiavo kartu. Jis norėjo įsitikinti, kad viskas gerai, kad aš saugi. Kadangi tuo metu angliškai kalbėjau sunkiai, jis už mane viską ir darė, todėl jokios baimės nejaučiau, atvirkščiai, buvo labai linksma ir gera kartu.
ŽYMŪS DRAUGAI
Vyrauja stereotipai, jog manekenės – tai tuščiagalvės, tik savo išvaizda besirūpinančios merginos. Ką tu pati apie tai manai?
Visokių žmonių yra, tad ir merginų, dirbančių modelio darbą, teko matyti įvairių. Tačiau šiuo atveju norėčiau laužyti stereotipus, nes pažįstu labai daug išsilavinusių manekenių. Joms tenka keliauti po skirtingas šalis, pažinti įvairias kultūras, susipažinti su įvairiais žmonėmis, todėl jų akiratis nuolat plečiasi. Be to, daugelis modelių skaito, nes keliaujant tai vienas geriausių būdų praleisti laiką. Aš pastebėjau, jog Lietuvoje pateikiamas labai blogas modelių įvaizdis. Kita vertus, žmones traukia tai, kas skandalinga, todėl stengiamasi pasakoti apie skandalingas personas. Dėl to galiu pasakyti tik tiek: Stop making stupid people famous („Nebegarsinkit kvailų žmonių“).
Ar atsimeni kokį ypatingą įvykį, susijusį su modelio darbu?
Žinai, kai daug metų dirbi tą patį darbą, galiausiai viskas pasidaro tas pats. Šiaip viena iš geriausių patirčių mano gyvenime buvo tada, kai dirbome Maroke ir su komanda padėjome alkstantiems vaikams, dalijome jiems maistą, vandenį. Gera, kai gali padėti kitiems. Ne prabangios mašinos ir milijonai suteikia laimės? Oi, ne. Aš pati ne turtuose užaugau, bet ir su rolsroisu esu važinėjusi, su Beyonce prie vieno stalo valgiusi. Ir su buvusiu draugu, „Grammy“ laureatu, r’n’b atlikėju Maxwellu susipažinai prabangiame renginyje? Taip, man tenka bendrauti su žymiomis asmenybėmis, bet to nesureikšminu. Statusas nieko nereiškia, svarbu, kaip žmogus elgiasi su kitais. Kodėl iš tos draugystės nepasipelnei? Galėjai pradėti dainuoti ar šokti, juk jo draugai – žvaigždės: Jay-Z, Ariana Grande ir kt. Aš ir pati turiu garsių draugų, bet, kaip dažnai sakoma JAV, it’s not my cup of tea, o tai reiškia, kad tam tikri jo gyvenimo pasirinkimai man buvo nepriimtini, tad, manau, viskas tuo ir pasakyta. Draugavau su juo ne dėl šlovės. Apskritai niekas nėra vertas tokio negražaus elgesio, o kaip naudotis brangiu žmogumi, aš net neįsivaizduoju. Todėl aš dirbau savo darbus, jis savo. Aplinkiniai, dažniausiai nepažįstami žmonės yra labai greiti smerkti, bet jie juk nieko nežino. Jie nematė, kas vyko už uždarų durų. Tad čia ne jų reikalas. Be to, laikas užbaigti šią temą, nes ji jau baigta mano gyvenime.
TIEMS, KURIE TURI MAŽIAU
Iš to, kaip kalbi apie savo darbą, atrodo, kad nesureikšmini to, jog esi modelis? Mieliau kalbi apie gyvūnus, apie pagalbą vaikams.
O ką čia sureikšminti? Aš gi ne kokia gydytoja. Kad būtum modeliu, nereikia talento. Užtenka gerų genų: aukšto tėčio ar mamos ir būti lieknai. Yra tokių žmonių, kurie gelbėja gyvybes, o modelis… Vienintelis dalykas, dėl kurio galiu sureikšminti šį darbą, – kad daug keliauju ir turiu galimybę pamatyti, kas vyksta pasaulyje, ir taip keisti ne tik savo, bet ir kitų požiūrį. Pavyzdžiui, kartą Graikijoje su komanda maitinome valkataujančius katinus ir šunis. Tad, jei turiu galimybę, visada stengiuosi padėti tiems, kurie turi mažiau, tai yra svarbu ir dėl to džiaugiuosi savo darbu.
TARP LIETUVOS IR AMERIKOS
Gyveni Amerikoje, tačiau nuolat grįžti į Lietuvą, nes čia universitete neakivaizdžiai studijuoji verslo vadybą. Kodėl?
Jei mokyčiausi ir dirbčiau tik Niujorke, tiesiog nebespėčiau važinėti į Lietuvą, aplankyti mamos, susitikti su draugais. O dabar turiu galimybę pabūti ir čia, ir čia. Be to, čia gyvena mano vaikinas Lukas, tad priežasčių grįžti turiu daug. O kur tavo tėtis? Mano tėtis gyvena Švedijoje, todėl dar tenka spėti nuvykti ir ten. Taigi Lietuva, Niujorkas, Švedija.
Ar norėtum kada nors apsigyventi vienoje šalyje, pavyzdžiui, likti Lietuvoje arba tik Amerikoje?
Aš vis dar svarstau. Šiaip esu tikra lietuvė. Bent jau tokia jaučiuosi, bet labiausiai norėčiau gyventi pusę metų Lietuvoje ir pusę Amerikoje. Bet juk tavo vaikinas gyvena Lietuvoje. Dėl mūsų nesijaudinkite (šypteli). Tikrai rasime būdų, nes jei nori, visada gali. Be to, jis jau buvo manęs aplankyti Niujorke, dabar aš visą vasarą ir rudenį čia.
Daug pasaulio apkeliavai, skirtingų kultūrų matei. Ar yra dalykų, kurie gimtinėje stebina ir nelabai patinka?
Taip. Lietuvoje žmonės labai nemandagūs. Kartais mane tai labai stebina. Apskritai aš su nemandagiu ir negražiai kalbančiu žmogumi net nedirbčiau. Ne todėl, kad esu pasipūtusi ar ponia, bet tiesiog negalima taip. Aš kartais tokiems asmenims pasakau, jog reikia mandagiau kalbėti, tai jie dažnai lieka nepatenkinti. Kovoji už teisybę? Na, taip. Jei nepažįsti žmogaus, kreipkis į jį „jūs“, paprašyk, sakyk „ačiū“. Apskritai bendraujant su draugais man yra normalu pasakyti „prašau“, „ačiū“, o ką kalbėti, kai bendrauji su ne draugais. Aš kartais pagalvoju, kad Lietuvoje žmonės ir yra pikti, nelaimingi, nes visi aplink nemandagūs. Pradėkim nuo savęs, o į gerumą, švelnumą ir mandagumą atsakoma tuo pačiu. Dažniausiai.
O kaip susipažinote su Luku?
Su Luku mes pažįstami jau daugelį metų, bet draugaujame tik nuo Naujųjų. Anksčiau nelabai jis man ir patiko (juokiasi). Bet kartą pažįstamas negalėjo nuvežti manęs į sporto klubą, tad pasisiūlė Lukas. Sutikau, įsikalbėjome, supratome, kokie esame panašūs, ir susidraugavome. Jis taip pat nevalgo mėsos, taip pat kovoja už gyvūnų teises, man jis tobulas vaikinas, ir tiek.
