Lapkričio mėnesio „Panelės“ žurnale savo įžvalgomis dalinosi garsi aktorė ir laidų vedėja Beata Tiškevič. Šį kartą Beata pasakojo apie tai, kas aktualu daugeliui – išvaizdą. Ar tikrai buvo metas, kai Beata savęs nekentė?
Savo išvaizda aš buvau patenkinta iki kokių vienuolikos metų. Tiksliau, tuo metu apie ją nė negalvojau.
Vėliau, iš kažkokio berno krepšinio aikštelėje išgirdusi: „Kapliadantė“, pastebėjau, kad mano dantys iš tiesų kreivi. Paskui draugas pasakė: „Beata, o kodėl tu neskuti kojų?“ Man buvo tik dvylika! Bet supratau, kad, pasirodo, jas jau reikia skusti. Kartą bendraklasė paklausė: „O kiek kartų per savaitę tu plauni galvą?“ ir vėliau su draugėmis juokėsi. Supratau, kad galvą reikia plauti dažniau nei kiekvieną sekmadienį. Dar, iškart po to, kai bendraklasiai kelis kartus mane pavadino „lenta“, ėmiau beprotiškai norėti, kad krūtys pradėtų augti greičiau. Vėliau sužinojau, kad mano odai reikalingas maskavimas, nagai per dideli, turiu silpnus ir plonus plaukus, negražiai rengiuosi ir t. t. (šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti).
Atrodytų, viską, ką išgirsdavau, įsidėdavau į širdį it svarų akmenuką. Tai suformavo mano nuomonę ir požiūrį į save. Kai buvau paauglė, internete atsirado pirmieji pažinčių puslapiai, pirmosios nuotraukos, daromos prastos kokybės fotoaparatais, pirmieji įvertinimai, komplimentai. Jau tada išvaizda, kūnas tapo gerokai svarbiau už asmenybę.
Paauglystėje, kai berniukai pagaliau pabunda iš vaikystės miego ir ima domėtis mergaitėmis, išvaizda tampa sėkmės simboliu. Mano mokykloje merginos stiprino savo savivertę ne mokslo pasiekimais, konkursų rezultatais, menine raiška, o vaikinų dėmesio kiekiu. Skaičiuodavome gaunamus atvirukus per Šv. Valentino dieną. Vėliau – kvietimus į pasimatymus. Aš, aišku, buvau prie „lūzerių“ ir tada man tai buvo labai skaudu.
Dabar skaudu dėl to, kad, būdama daugelio olimpiadų laureatė, pirmūnė, labai kūrybinga asmenybė, nesugebėjau to įvertinti ir jaučiausi niekam tikusi dėl to, kad atvirukų per Valentino dieną gaudavau tik iš draugių. Nekenčiau savęs už kreivus dantis, netobulą odą ar dar kokią nesąmonę, į kurią kas nors tądien bedė pirštu.
Mokyklą baigiau prieš septynerius metus, bet niekas nepasikeitė – internete, gatvėje matau daug viena į kitą panašių merginų, panašiomis pozomis bandančių įrodyti savo tobulumą, laukiančių įvertinimų, susižavėjimo šūksnių. Priėjus arčiau, jos, netgi visiškai tobulos gražuolės, kupinos didelių kompleksų, baimių ir nesaugumo jausmo.
Aš irgi norėjau būti tokia pat gražuolė. Ir bandžiau. Daug kartų. Ilgi plaukai, balti dantys, įdegusi oda, lieknas kūnas, drabužiai iš vitrinos, bet… mano plaukai greitai nušiūra ir ilgų jų nemoku išlaikyti, įdegu raudonom dėmėm, drabužiai iš vitrinos man netinka. Po vieno iš nesėkmingų bandymų supratau, kad tai, ką laikiau ar kiti laikė trūkumais, galbūt yra mano individualumas, o jis yra ir didelė laimė, ir nelaimė. Jis yra tai, ką unikaliausio turime savyje, bet visada atsiras koks nors lopas, kuris prieis, bakstels ir pasakys: „Ė, o kodėl tu nesi tokia kaip visos?“, ir aš tada atsakysiu: „Nes aš taip pasirinkau, lope.“
