Studentas Grigas Lajauskas (21) nuo šiol turės du gimtadienius. Antrąjį jis švęs birželio 5-ąją, kai šią vasarą važiuodamas motociklu pakliuvo į siaubingą avariją. Po jos vis dar sveiksta. Vaikinas susidūrė su netikėtai iš šalutinio kelio išsukusiu autobusu, o į nelaimės vietą atskubėję medikai prognozavo blogiausia.
Jo merginai Auksei Kuzmickaitei (20) tą akimirką prasidėjo skaudžiausi ir daugiausia vilties pareikalavę mėnesiai, kai kiekvieną minutę reikėjo būti stipriai ir kovoti už Grigo gyvybę. Ji nė sekundę neprarado vilties, kad ketverius metus brandinta meilė pasveiks.Iškart po to, kai spalio PANELĖS numeryje dienos šviesą išvydo šis interviu, įvyko Grigo ir Aistės sužadėtuvės.
Vilniečio Grigo avariją tą vasaros pradžios dieną nušvietė visos Lietuvos žiniasklaidos priemonės, tačiau vieniems tai buvo dar viena naujiena kriminalų skiltyje, o kitiems – gyvenimo katastrofa. Kai susitinkame rudenėjančią popietę, Grigas vaikšto su ramentu ir įtvare pakabinta ranka. Galbūt reikės dar vienos operacijos, laukia ne vieną mėnesį trunkanti reabilitacija. Auksė lyg angelas sargas nesitraukia nė akimirkai, masažuoja sušalusią ranką ir negali nuleisti nuo Grigo akių. Iš pradžių nesupratau, kodėl Auksė atrodo tokia nepaprastai laiminga, tačiau po pokalbio pagalvojau, kad tai, jog dabar jie gali laikytis už rankų, yra tikras stebuklas.
Gyva tikėjimu
Kokios buvo gydytojų prognozės, kai Grigą iš avarijos vietos atvežė į ligoninę?
Auksė: Gydytojai buvo negailestingi, nuteikė blogiausiam. Davė tik 20 %, kad išgyvens ir pasveiks, 50 % – kad visą gyvenimą liks gulėti lovoje kaip daržovė, ir 30% atidavė mirčiai. Iš tiesų jo būklė buvo kritinė. Abu riešai lūžę, vienas sutrupintas. Taip pat lūžęs šlaunikaulis, trijose vietose dubens kaulai. Liudytojo teigimu, kraujo avarijos vietoje nebuvo, tačiau Grigas šaukė nežmonišku balsu, nes visi sužalojimai buvo vidiniai. Tai ir buvo blogiausia: jei lūžiai būtų atviri, visi skysčiai iš kaulų čiulpų būtų galėję pasišalinti natūraliai. O dabar jie pateko į kraują, dėl to reikėjo perpilti du litrus, o iš viso žmogus turi tik tris.
Grigas: Aš iki šiol nepamenu nei tos dienos įvykių, nei poros dienų prieš tai. Kai įvyko avarija, važiavau į universitetą atiduoti kursinio darbo. Po smūgio į autobusiuko šoną iškart praradau sąmonę, bet vežamas į ligoninę ją atgavau. Apie kursinį kliedėjau net būdamas ne visai sąmoningas, važiuojant į operacinę, tad vėliau visi chirurgai apie jį juokavo.
Aukse, kaip sužinojai, kad Grigui atsitiko nelaimė?
Auksė: Aš buvau tik grįžusi iš kelionės Danijoje. O taip jaučiau, kad kažkas atsitiks… Labai tikiu ženklais, tokia bloga nuojauta viduje sekiojo. Paskambinau Grigui ir paprašiau, kad važinėtų su mano motociklu, čoperiu, nes jie ne taip greitai važinėja. Į mano kambario langą dar atsitrenkė paukštis, ir tikrai, po dienos prosenelę ištiko insultas. Maniau, čia dėl to, bet viduje vis tiek kažkas kirbėjo… Iš Danijos turėjau grįžti birželio 15-ąją, bet nežinau, kodėl nusprendžiau grįžti anksčiau. Parskridau birželio 4-ąją, Grigas mane pasiėmė iš oro uosto, kitą rytą išvažiavo, ir viskas, avarija. Su jo mama buvome namuose, kai iš ligoninės paskambino seselė. Aš pakėliau ragelį, ir kai paprašė pakviesti Grigo mamą, pakirto kojas, nebegirdėjau, ką šneka. Padaviau ragelį ir nuėjau rengtis. Aš paprastai labai jautri, bet kai pamačiau, kad jo mamos padėtis tokia beviltiška, taip susiėmiau, kad sugebėjau nuvairuoti iki ligoninės. Dar bandžiau mamą guosti, bet kai jį pamačiau ligoninėje, maniau, kad ir mane reikės tuoj išvežti… Spėjome į jį pažvelgti vos akimirką, kai pravežė koridoriumi link operacinės, tada jis dar buvo atsimerkęs. Tos akys buvo pilnos skausmo, šoko, nebereaguojančios į aplinką, įbestos į niekur. Po operacijos jis jau nepabudo. Kitą rytą su visa šeima atvažiavome į ligoninę, tikėjomės, kad pasikalbėsime, paaiškins, kaip viskas įvyko. Kai pamatėme, kad dar nepabudęs, manėme, jog dėl narkozės ir šešias valandas trukusios operacijos. Tik gydytojas atėjęs pasakė, kad jis miega ne dėl narkozės, o dėl gilios komos. Iš pradžių negalėjome to suvokti, bet vėliau susitaikėme su mintimi, kad reikės laukti.
Turbūt plyšo širdis matant savo žmogų tokios būklės…
Auksė: Nežinau, kas atsitiko, bet visą laiką tikėjau, jog jis pasveiks. Kai buvo ištiktas komos, sėdžiu šalia ir matau, kad pajudina pirštą. Tas vienas judesys man buvo toks didelis ženklas kažkuo tikėti… Tą dieną nugyvendavau jo krustelėjimu. Kitą dieną jis pasuko galvą ir jau džiaugdavausi šiuo žingsniu. Visos septyniolika dienų praėjo gyvenant tikėjimu, kad viskas bus gerai. Niekada neleidau sau galvoti, o kas bus, jeigu neatsibus ar negalės atsikelti.
Jokiu būdu neverkti
Koma buvo pagrindinė problema, kurią tuomet reikėjo įveikti, kad Grigo gyvybė būtų išgelbėta?
Auksė: Ne ji vienintelė. Kuo toliau, tuo padėtis prastėjo. Dėl kvėpavimo vamzdelio gerklėje prasidėjo plaučių uždegimas. Bakterija taip mutavo, kad paprasti antibiotikai nepadėjo ir teko kurti naujus. Dėl to vėliau dronai buvo įvesti tiesiai į plaučius. Be to, traukdami kateterį gydytojai išplėšė šlapimo pūslę. Kilo dar rimtesnių bėdų. Vienu metu reanimacijoje skaičiavome, kad į jį buvo sujungta 18 laidų, visur, kur tik įmanoma. Vienas pulsą tikrina, kitas padeda kvėpuoti, trečias teikia skystą maistą, ketvirtas kraują leidžia. Sunku ir suprasti, ką visi reiškia. Su Grigo šeima išlikome labai optimistiški. Kai reanimacijoje įleisdavo valandai į palatą, jau būdavome susitarę dėl darbų ir du masažuodavo Grigui galūnes, vienas pasakodavo prisiminimus, kitas duodavo paklausyti muzikos. Pamenu, kaip uždėjus ausines su mūsų daina jam išriedėjo ašara. Tačiau mes prie jo jokiu būdu neverkdavome, bandydavome išlikti linksmi, nes tikėjome, kad jis mus girdi. Vėliau Grigas jau buvo prabudęs, atrodo, kad skausmą jaučia, bet susišnekėti neišeina. Tuomet bandydavome susikalbėti per mirksėjimą. Prašydavau, kad jeigu girdi, užsimerktų. Ir kartais paklausydavo, bet ne visada suprasdavo, ką sakau.
Grigas: Aš iš reanimacijos ir traumatologijos skyriaus nieko nepamenu. Atrodo, kad sąmoningas buvau tik perkeltas į plaučių skyrių. Atsidūriau ten, nes plaučiuose pradėjo kauptis skysčiai, kilo komplikacijų. Teko daryti operaciją, po jos šone turėjau tris žarneles. Buvo toks laikas, kai reikėjo pradėti stotis, o vaikščioti neišeina, nes rankos, šlaunis ir dubuo sulūžę, šone išvedžioti laidai. Jausmas nekoks, visko reikėjo mokytis iš naujo. Pradžioje atsisėdęs net galvos nenulaikiau. Visi raumenys kaip tešla, atsisakė. Nuo gulėjimo pakaušyje buvau išplikęs… Ligoninėje atsimenu tik dvi paskutines savaites, bet ir tada negalėjau blaiviai mąstyti. Gulėjau Lazdynų ligoninėje, o visuomet maniau, kad guliu Santariškių ligoninėje, kurios net nėra, juk tai Santariškių klinikos…
Auksė: Būdavo, kad sėdžiu šalia jo ligoninėje, o jis man siūlo važiuoti su motociklu pasivažinėti, toks geras oras, už lango vasara. Jam atrodė, kad gali atsistoti, gali važiuoti, nors guli visas sugipsuotas…
Kol Grigas gulėjo ligoninėje, nesitraukei nuo jo nei dieną, nei naktį?
Auksė: Taip, kai iš reanimacijos jį perkraustė į traumatologijos skyrių, šalia būdavau nuo ryto iki vakaro. Reikėdavo jį nuprausti, pavalgydinti. Seselės tik atnešdavo maistą ir padėdavo ant palangės, aplink daug nešokinėjo. Iš pradžių vienvietėje palatoje miegodavau ant sofos, vėliau atsivežėme čiužinį. Jeigu būdavo kita laisva lova, kartais miegodavau ten. Kai jau tapo pakankamai adekvatus ir galėjo paimti telefoną į rankas, pirmą naktį palikome vieną. Tada trečią valandą nakties visada sulaukdavau skambučio. Gydytojas sakė, kad jeigu iš komos ar narkozės atsibundi tam tikru metu, smegenys kurį laiką vis dar atsibunda tą pačią valandą.
Ketveri metai meilės
Ši nelaimė turėjo labai suartinti…
Auksė: Visą vasarą nesitraukiau nuo jo nei per žingsnį, tad dabar valandą nematant atrodo, kad jau pasiilgau. Kur kas labiau pradėjome branginti draugystę, įsimylėjome vienas kitą iš naujo. Ir Grigas labai pasikeitė, pasidarė švelnesnis, toks geras. Žiūriu ir negaliu patikėti. Meilė tapo nepalyginti stipresnė. Man malonu kiekvieną akimirką juo rūpintis ir jam padėti.
Grigas: Anksčiau aš labiau pykdavau ant visko, o dabar daug nepasišakosi. Esu labai stipraus charakterio, tačiau po avarijos visada nusileidžiu, nebesikišu į konfliktus. Jausmai atgijo iš naujo, nes aš pats jaučiuosi gimęs antrąsyk.
Kiek laiko draugavote prieš atsitinkant avarijai?
Auksė: Kai pirmą kartą pradėjome draugauti, aš buvau trylikos, o Grigas keturiolikos. Susipažinome kaimynės vakarėlyje. Aš šiek tiek žmonių iš ten žinojau.
Grigas: O aš nieko nepažinojau, ėjau su draugu, kuris turbūt irgi mažai ką žinojo. Susipažinome ir pradėjome draugauti, bet ta vaikystės meilė tokia, kad susitinki ir baisu arčiau prieiti, ilgai netruko. Prieš ketverius metus vėl netikėtai susitikome autobuse.
Auksė: Aš kaip tik važiavau į treniruotę, o jis buvo neseniai persikraustęs šalia mano namų. Abu to nežinojome. Pamačiau jį ir po tiek laiko nepažinau, ar čia tikrai jis. Pažiūrėjau, kad dar turiu numerį, ir nusiunčiau žinutę: „Tai kur važiuoji?“ Matau, kad pasiėmė telefoną ir atsisuko. Taip širdis ėmė plakti… Pradėjome kalbėtis, nuėjome į keletą pasimatymų ir taip išėjo, kad ketverius metus nebesiskiriame, o vienus jau gyvename kartu.
Grigas: Ir išėjo meilė.
Daugiau niekada
Abu turėjote motociklus, kaip gimė meilė šiems metaliniams žirgams?
Auksė: Mano tėtis nuo vaikystės turėjo motociklą, tad aš visada svajojau turėti nuosavą. Kai atvažiavome į ligoninę, gydytojai iškart bandė mus paveikti replikomis, sakė, kad atvežėm donorą, pradėjo klausti, kodėl kartu su motociklu nenupirkome ir karsto. Bandė nuteikti blogiausiam scenarijui. Gydytojai ir patys sakė, kad nė vienas iš jų vaikų neturi motociklo, nes dažniausiai tuos, kuriuos atveža į reanimaciją, išveža juodose dėžėse. Po tokių kalbų dabar sunku žiūrėti į motociklus.
Grigas: O aš nuo paauglystės važinėdavau su motoroleriu. Vėliau pakankamai susitaupiau ir per mėnesį išsilaikiau vairavimo egzaminus, nusipirkau dabar jau sumaitotą motociklą. Būdavo smagu išvažiuoti su motociklais į gamtą, pasivažinėti po Lietuvą su draugais, kurie taip pat motociklininkai. Įvykus mano nelaimei daug kas persivertė ir jiems.
Ar dar kada pasiryšite ant jų atsisėsti?
Auksė: Nebenoriu važinėti vien dėl to, kad nepaskatinčiau Grigo vėl atsisėsti ant motociklo. Jis neprisimena pačios avarijos, tik skausmus po to, tad nėra baimės pamačius motociklą. Net prašė pavežti, pažiūrėti, ar jaučia nerimą važiuodamas. Nė už ką nesutikau. Smagu būdavo kartu kur nors išvažiuoti, bet dabar, kai suprantame riziką, per daug bijau jį prarasti.
Grigas: O aš bijau prarasti tave.
