Šiuo metu socialiniai tinklai lūžta nuo verktinių ir drąsuolių. Vieni prieš objektyvą braukia sūrias ašaras, kaip dėl mokymų grius karjera ir ateities planai, o kiti viešina drąsių, raumeningų vyrukų nuotraukas iš kariuomenės gyvenimo. Į šias dvi grupes pasiskirstė ne tik vaikinai, pasisakantys už arba prieš šaukimą į privalomuosius karinius mokymus, bet ir jų merginos, žmonos ar mamos.
Kol vaikinai kaip bitės zvimbia internete, studentė iš Kauno nusprendė imtis iniciatyvos ir apsiavusi kerzinius batus pati išėjo į Ruklos miškus.
Lina Bačėnaitė (24) yra chemijos inžinerijos magistro laipsnio siekianti studentė, ką tik grįžusi iš bazinių kario savanorio įgūdžių kursų Ruklos miškuose. Tų pačių, dėl kurių gavę kvietimus vaikinai jau vadinami verktiniais. Ar iš tiesų yra dėl ko braukti ašaras? Lina sako, jog visas tris savaites šypsojosi, o ašarojo tik paskutinę – kai reikėjo išvykti. Nepatikėsite, bet per mokymus Lina nei kareiviškos košės ragavo, nei po šaltu dušu maudėsi.
R.Šiušos nuotr.
Kaip sugalvojai išbandyti save ir tapti savanore?
Šiuo metu Kaune studijuoju chemijos inžineriją. Mano pasirinkta specialybė tikrai nėra iš lengvųjų, juolab kad tai jau magistro studijos. Niekada nebuvau ir, matyt, nebūsiu iš tų žmonių, kuriems rūpi vakarėliai. Savo laiką stengiuosi skirti aktyvioms ir naudingoms pramogoms. Nuo pirmo kurso buvau savanorė KTU studentų atstovybėje „VIVAT chemija“, nuo antro kurso prisidėjau prie KTU Karjeros centro veiklos, smagu, kad jau trečius metus man patikima koordinuoti didžiausią Baltijos šalyse kontaktų mugę „Karjeros dienos“. Matyt, gyvenimo būdas bei pomėgiai ir paskatino išbandyti save tapus kare savanore, nes tai būtų dar viena vieta, kur galėčiau išmokti šį tą naujo.
Ar ilgai svarstei prieš priimdama sprendimą susikrauti daiktus ir išvažiuoti į Ruklos miškus?
Iš tikrųjų mintį apie kariuomenę turėjau labai seniai, tačiau turėjau draugą, kurio nuomone, kariuomenė yra nemoteriška ir išvis moteriai kariuomenėje – ne vieta. Taip pat mąsčiau apie šeimos kūrimą. Šią mintį vis nuvydavau tolyn, kol galų gale išvis nustojau apie tai kalbėjusi. Tačiau nebeliko draugo – nebeliko ir abejonių.
Su šeima dėl kariuomenės niekada nekalbėjau, susitvarkiusi visus dokumentus ir perėjusi sveikatos patikrinimą paskambinau mamai ir pasakiau, kad išvažiuoju į Ruklą. Nei ji, nei kiti šeimos nariai nebuvo labai sužavėti, tačiau suprato, kad atkalbinėti beprasmiška, nes užsibrėžusi tikslą visada siekiu iš visų jėgų.
Tarp mano draugų nemažai savanorių, visada žavėdavausi jų pasakojimais apie pratybas ir vis prašydavau, kad papasakotų daugiau. Prieš išvažiuojant jie net pajuokaudavo, kad labiau norinčio eiti į kariuomenę žmogaus dar nėra matę. Tikriausiai spėjau jiems atsibosti su savo klausimais.
R.Šiušos nuotr.
Papasakok apie savo vaikystę. Galbūt tavo šeima, aplinkiniai yra dideli Lietuvos mylėtojai?
Vaikystėje nebuvau labai mergaitiška, dažniausiai kieme žaisdavau su berniukais, karstydavausi po medžius, nuolatos būdavau nubrozdintais keliais. Net ir mokykloje niekas nepasikeitė. Atsimenu, šeima sakydavo, jog norėtų, kad eičiau šokti ar užsiimčiau kita mergaitiška veikla. O aš mokykloje profesionaliai sportavau kaip daugiakovininkė, mėčiau ietį, stumdžiau rutulį, bėgiojau. Kadangi augau kaime, ten buvo visokiausių darbų: ir šieną kroviau, ir su seneliu į mišką malkų žiemai ruošti važiuodavau.
Negaliu pasakyti, kad buvau didelė patriotė ar kad šeimoje buvo ugdomas patriotiškumas, bet minčių išvažiuoti iš Lietuvos niekada nebuvo. Galiu pasakyti, kad tikrasis patriotiškumas atsirado būnant Rukloje. Ten supratau, kokia svarbi yra tėvynė ir jos laisvė. Kiekvieną rytą keliant vėliavą ir giedant Lietuvos himną per kūną bėgdavo šiurpuliukai, nors anksčiau to niekada nebuvo. Ir dabar šis jausmas niekur nedingo.
Kiek laiko užtruko mokymai Rukloje? Kaip atrodė įprasta mokymų diena?
Baziniai kario savanorio įgūdžių kursai trunka 3 savaites. 5.45 val. komanda „kuopa kelt“, tada visi greitai atsikeldavome, apsirengdavome, bėgdavome pasiimti kerzinių batų, kojinių iš džiovyklos, nusiprausdavome veidą, išsivalydavome dantis. Visam tam turėdavome ne daugiau kaip 15 minučių. Tada susirikiuodavome kuopoje ir visi iš ketvirto aukšto eidavome mokytis žygiuoti į lauką. Pažygiavę grįždavome, pasiklodavome lovas, išsiplaudavome grindis ir nuvalydavome dulkes (tvarkydavomės kas rytą ir lovą reikėdavo pakloti ne bet kaip, o pagal tam tikras lovos klojimo taisykles). Tada pusryčiaudavome.
Į valgyklą taip pat eidavome ne bet kaip, o rikiuotėje, gražiai po vieną skyriais arba būriais sueidavome. Po pusryčių eidavome valytis batų, paskui būdavo vėliavos pakėlimas. Kasdien vykdavo paskaitos, jos būdavo apie ginklus, topografiją (pastarosios man buvo įdomiausios), statutus, nebylaus valdymo signalus, ryšius, šaudymo padėtis, taktinį judėjimą, vykdavo rikiuotės užsiėmimai, atstumų nustatymo, maskuotės ir t. t. Pietaudavome apie 13 val., po pietų – paskaitos. Per dieną būdavo 3–4 paskaitos, kasdien skirtingos, tačiau be galo įdomios. Apie 18 val. būdavo vakarienė. Po jos vėl paskaitos ar kiti užsiėmimai. Apie 20 val. vėliavą nuleisdavome.
Paskui turėdavome šiek tiek laisvo laiko, kai galėdavome susitvarkyti uniformas, prisisiūti emblemas, vėliavėles ar pasirengti rytdienos paskaitoms, nes būdavo testai, taip pat instruktoriai paskaitos pradžioje klausinėdavo iš buvusios paskaitos. Po komandos galėdavome eiti praustis. Pavyzdžiui, 12 merginų 4 dušuose turėdavo nusiprausti per maždaug 15 min. Tuomet vakarinis patikrinimas, kai visus išrikiuodavo, apžiūrėdavo kojas ir rankas, ar nėra pritrynimų, nuospaudų, ar sutvarkyti nagai. Taip pat kas vakarą plaudavome kojines, jas per vakarinį patikrinimą turėdavome parodyti, ar tikrai išplautos.
R.Šiušos nuotr.
Ar atsimeni pirmąją dieną, kai buvai paskirta į pulką? Džiaugsmas ar jaudulys ėmė viršų?
Atsimenu, bet jau miglotai, nes per tas tris savaites buvo tiek įspūdžių, kad sunku atsirinkti, kas kurią dieną įvyko. Į Ruklą atvažiavome karine mašina, visus išlaipino. Tuomet ėjome į kuopą, ten visus išrikiavo pagal ūgį, suskirstė į būrius ir skyrius. Išrikiuoti ėjome į sandėlius pasiimti daiktų: uniformos, batų, marškinėlių, patalynės ir kitų daiktų. Apsirengę uniformas ėjome į lauką, nes buvo rikiuotės užsiėmimas. Tą dieną buvo kruša, bet nė vienas nesuinkštė, kad reikia eiti į vidų, nes šalta ir nemalonu, kad ledukai daužo į veidą. Taip pat tvarkėmės spinteles, nes ir ten daiktai turi būti sudėti į savo vietas, ant spintelių yra instrukcijos, kur kas turi gulėti. Ir tai tikrai labai patogu, nes įpranti daiktus laikyti tam skirtoje vietoje ir susiruošti galima kur kas greičiau, o laikas kariuomenėje labai svarbus.
Viršų ėmė džiaugsmas, juk pati ten labai norėjau. Atsimenu tuos sutrikusius veidus, kai kuriuose buvo matyti ir išgąstis, o aš kaip kvailelė stovėjau išsišiepusi iki ausų. Šypsena nedingo visas tas tris savaites, išskyrus paskutinę dieną, kai teko išvažiuoti.
Kiek merginų buvo tavo pulke? Daugiau bendravai su jomis ar su vaikinais?
Iš pradžių buvome dvylika merginų, antrą savaitę prisidėjo dar viena mergina, kuri anksčiau nebaigė kurso dėl sveikatos. Tačiau ilgai netrukus vienos netekome dėl atsinaujinusios rankos traumos, taigi vėl likome dvylika. Trečią savaitę prisidėjo dar dvi merginos dėl anksčiau nebaigto kurso. Iš tikrųjų daugiau bendravau su vaikinais. Ir tikrame gyvenime dauguma mano draugų yra vaikinai, tikriausiai mano būdas toks, kad su jais lengviau randu bendrą kalbą.
Kas svarbiausia atėjus į karinius mokymus?
Svarbiausia didelis noras ir užsispyrimas siekti savo tikslo. Manau, ši taisyklė tinka ne tik kariuomenėje, bet ir gyvenime. Iš minėtų dalykų, manau, svarbiausia yra strateginis mąstymas ir ištvermė. Nes jei galva nedirba, kenčia rankos ir kojos.
Kaip merginas priėmė pulko vaikinai? Ar jie padėdavo, kai reikėdavo? Panešdavo kuprinę, ištiesdavo ranką?
Priėmė kaip ir kiekvieną ten esantį. Nepasakyčiau, kad buvo skiriamas koks ypatingas dėmesys. Ten visi vienas kitam padėdavome, nesvarbu lytis. Pasitaikė, kad kai kas nešė merginų kuprines, nes nuo žygio ir karščio joms tiesiog pasidarydavo bloga. Šiaip, mano nuomone, kuprinė yra tavo reikalas, jei nesugebi jos panešti, tai neverta eiti į kariuomenę, nes tikroje situacijoje būsi našta.
Kaip į merginas pratybose žiūrėjo vadai? Ar jie merginoms suteikdavo nuolaidų, galbūt žiūrėdavo atlaidžiau už tokį pasiryžimą?
Vadai niekaip kitaip su merginomis nesielgia, nes esi karys ir mes visi lygūs. Galbūt merginoms teko mažiau pasportuoti, bet labiau dėl to, kad merginos yra drausmingesnės, labiau pasirengdavo paskaitoms. Dėl nuolaidžiavimo sunku ką pasakyti, nes aš daugiau būdavau su vaikinais, o mes nuolaidų tikrai negaudavome.
Dabar garsiai aptarinėjama privalomosios tarnybos tema. Kokia tavo nuomonė apie vaikinus, ašarojančius ir žadančius bet kokiais būdais bandyti išvengti tarnybos?
Galiu atvirai pasakyti – ima didžiulis pyktis. Gėda klausytis ar skaityti komentarus, kaip jie teisinasi: ką man davė Lietuva, kad eičiau jos ginti, bloga valdžia, tas blogai, anas blogai. Lietuviai labai pratę skųstis ir iškelti savo teises pamiršdami savo pareigas. Paskaičius komentarų internete, ypač tą frazę – ką man Lietuva gero padarė, – iškart kyla klausimas: o ką tu gero padarei jai, kad gavai nemokamą išsilavinimą mokykloje, turi galimybę nemokamai studijuoti universitete? Išvis juokinga, kai sako, kad turiu daug planų, man gyvenimą sugriaus kariuomenė. Aš pati studijuoju chemijos inžinerijos magistrantūroje ir man kariuomenė nei gyvenimo nesugriovė, nei savo tikslų siekti netrukdo.
Daug kas sako, kad tie, kurie ašaroja, yra ne vyrai. Aš esu šiek tiek kitokios nuomonės, pas mus mažai likę vyriškos giminės atstovų, kuriuos būtų galima pavadinti tikrais vyrais. Nenoras tarnauti savo Tėvynei yra ne vyriškumo nebuvimas, o pilietiškumo jausmo neturėjimas. Labai tikiuosi, kad tie, kurie daugiausiai verkia, nepateks į kariuomenę, nes per pratybas man tektų ne tik savo ekipuotę nešti, bet ir dar tokį „karį“ iš paskos temptis.
Būtų mano valia, tai surinkčiau visus saulėgrąžų gliaudytojus, suoliukų trynėjus ir tiesiai į Ruklą – galvų skusti ir į mišką!
Daugumai kariniai mokymai asocijuojasi su filmų primestomis klišėmis. Kas yra tiesa, o kas toli nuo tikrovės?
Filmai, kaip žinome, dažnai prasilenkia su tikrove. Nepasakyčiau, kad Rukloje yra baisios gyvenimo sąlygos. Kambariai pakankamai tvarkingi, aišku, ne euroremontas, bet tikrai nieko baisaus. Kiekvienas turime savo lovą, spintelę, keičiamą patalynę, kiekvieną dieną tvarkomės (ryte kambariai, vakare visa kuopa). Maistas geras, jo gaudavome tikrai daug. Per tris savaites taip ir neteko tos kareiviškos košės paragauti. Duše visada būdavo karšto vandens, išskyrus vieną vakarą. Instruktoriai tikrai neprieis ir nesišaipys iš tavęs, visi suinteresuoti, kad tu šį tą išmoktum ir taptum geru kariu. Jei ir pasišaipo, tai tikrai nepiktybiškai, tiesiog pats esi žioplas.
Ar skatintum kitas merginas išbandyti save kariniuose mokymuose?
Ir taip, ir ne. Kariuomenėje merginų nereikia, ten reikia atsidavusių karių. Tegul merginos nemano, kad tai yra atostogos miške su daug vaikinų ir kad visi puls tau padėti, nešios tavo daiktus. Skatinčiau tik tas merginas, kurios yra fiziškai stiprios ir žinančios, ko nori kariuomenėje – tapti geru kariu. Tai nebus vienkartinis nuotykis, nes dėl tavęs eikvojamas tiek instruktorių laikas, tiek pinigai. Ten supratau, kas yra meilė Tėvynei ir kokia svarbi yra laisvė. Taip pat labai tinkantis posakis yra „vienas lauke ne karys“. Ten supranti, kaip svarbu dirbti komandoje, vienas kitam padėti, įsiklausyti, nes esame vienas vienetas. Įgavau dar daugiau pasitikėjimo savimi, supratau, kad galiu įveikti viską. Nereikia paisyti kitų išankstinės nuostatos, kad ko nors nepajėgsi ar nepadarysi, daryk tai su dideliu noru ir užsispyrimu.
Kaip jauteisi pasibaigus mokymams ir gavusi padėką už nepriekaištingą tarnybą?
Iš tikrųjų aš jau ėjau norėdama būti įvertinta kaip geriausias karys, nes esu labai mėgstanti konkuruoti ir būti pirma. Tikriausiai šis mano bruožas ryškus visose gyvenimo situacijose. Jau seniai nebejaučiu to savęs nugalėjimo jausmo, nes labai dažnai keliu sau iššūkius. Dabar jau apima kitokie jausmai, analizuoju, ką padariau ir kaip būtų galima padaryti geriau. O dėl pačių mokymų – buvo labai gaila, kai jie baigėsi, atrodė, taip greit viskas praėjo. Ko gero, tai buvo vienos iš geriausių savaičių mano gyvenime.
