Sakoma, kad daug daro tas, kuris daug myli. Taigi trakiečio Jono Steponavičiaus (24) širdis turėtų netilpti į krūtinę. Jau septynerius metus jaunasis logistikos specialistas per atostogas ne ieško nuotykių, bet keliauja su neįgaliaisiais, kiekvieną akimirką prisiimdamas už juos milžinišką atsakomybę. Jonas – lyg maltiečių organizacijai priklausantis angelas sargas, nudažantis kasdienybę ryškesnėmis spalvomis ir įrodantis, kad jaunoji karta nelieka abejinga negandų ištiktiems žmonėms.
NULEMTA ATSITIKTINUMŲ
Jonai, kada ir kaip įsitraukei į savanorišką veiklą?
Iš tikrųjų savanorystę atradau visai atsitiktinai. Apie maltiečių organizaciją nežinojau nieko, kol 2010 metais išvykau į vieną stovyklą Vokietijoje. Ten susipažinau su tuometiniu jaunųjų maltiečių vadovu Eitvydu Bingeliu. Jis pakvietė savanoriauti Varėnos rajone vyksiančioje stovykloje. Būtent ten susipažinau su labai daug nuostabių žmonių. Užsimezgusi stipri draugystė tęsiasi ir šiandien.
Tęsti savanorišką veiklą skatino sutikti žmonės? O gal labiau – prasmingi [-[2]-] ?
Viskas kartu, bet labiau vis tik įtraukė žmonės. Kai ką nors darai vienas, gali pasidaryti nuobodu, visai kas kita, kai veiki su bendraminčiais. Tuomet savanorystė tampa laisvalaikiu. Džiaugiuosi, kad ši veikla mano gyvenime atsirado tada, kai rinkausi, kuriuo keliu eiti. Būdamas paauglys nori visko, vieni tempia žemyn, kiti šiek tiek kilsteli aukštyn. Manau, ši organizacija mane pakylėjo labai stipriai. Būtent čia gavau daug vertingų ir neįkainojamų dalykų.
INVESTUOTI LAIKĄ
Papasakok, kokioms [-[3]-] padeda maltiečių savanoriai?
Maltiečiai padeda socialiai remtinų šeimų vaikams, seneliams, neįgaliesiems, vargstantiems, nuo priklausomybių kenčiantiems ar iš įkalinimo įstaigų išėjusiems žmonėms. Rūpinamės jų integracija į visuomenę, padedame, kuo galime: maistu, daiktais, skirdami savo laiką. Kartais žmonėms tereikia, kad juos išklausytum. Lankome artimųjų užmirštus senelius, neįgaliesiems organizuojame keliones ir stovyklas. Daugeliui žinoma akcija „Maltiečių sriuba“ skirta negalintiems nusipirkti maisto. Be to, maltiečiai teikia paslaugą „Važiuojam!“ Tai – tarsi taksi, skirtas neįgaliems ar ligotiems žmonėms pavežti. Savanoriams tenka vykti net į kitas šalis, kai, pavyzdžiui, po operacijos žmogų (nebūtinai neįgalų) reikia pargabenti į namus. Ši paslauga labai pigi, pinigai skirti tik sąnaudoms padengti, niekas nesiekia pelno.
PO PASAULĮ – SU [-[4]-]
Kuriai socialinei grupei skiri daugiausia laiko?
Neįgaliesiems. Yra dvi didžiausios kelionės per metus – piligriminė kelionė į Lurdą ir „Malta Camp“ stovykla. Maždaug savaitės trukmės stovykla kiekvienais metais organizuojama vis kitoje Europos valstybėje, į ją susirenka žmonės iš viso pasaulio. Pats organizavimas trunka apie dvejus metus ir kainuoja maždaug milijoną eurų, didesnę dalį šios sumos generuoja (ieško rėmėjų ir pan.) patys savanoriai. Stovykloje viskas nuo A iki Z pritaikyta neįgaliesiems, iš viso susirenka maždaug 500–600 žmonių, iš jų – 200–250 neįgaliųjų, visi kiti – padėjėjai, prisiimantys labai didelę atsakomybę. Šio renginio tikslas – padėti įsilieti į visuomenę, šviesti žmones, kad neįgalieji yra tokie patys kaip mes, tik dažnai patys to nepripažįsta.
Jūsų pareiga – morališkai reabilituoti ir pačius neįgaliuosius?
Tiesa, patyrę traumą neįgalieji dažnai užsidaro namuose, niekur neina, nesėda į vežimėlį, nenori rodytis viešumoje. Kai tokie žmonės stovykloje susipažįsta su tais, kurie dešimtmečius sėdi vežimėliuose, ir pamato, ką jie veikia, supranta, kad trauma nereiškia gyvenimo pabaigos. Daugelis galvoja, kad neįgalus žmogus pasmerktas vienatvei, bet tai – tik stereotipas. Yra daug pavyzdžių, kai neįgalusis randa antrąją pusę be negalios. Viskas priklauso nuo požiūrio.
Su kokiomis negaliomis dalyviai atvyksta į [-[5]-] ?
Negalios labai skirtingos ir viena kitai nelygios. Neįgalųjį mes linkę įsivaizduoti sėdintį vežimėlyje, bet yra ir tokių, kurie net iš lovos pakilti negali, ir jie dalyvauja stovykloje! Pabuvęs ten pamatai, kaip galima palengvinti neįgaliųjų buitį, – kiek daug visokių dalykų egzistuoja. Pavyzdžiui, važinėjančios lovos, automobiliai, valdymo pulteliai, klaviatūros. Beje, keliaudamas su neįgaliuoju turi būti pasirengęs viskam, juk nežinai, kada ir ko gali prireikti, kas gali atsitikti. Nekalbu apie elementarius dalykus, tokius kaip sauskelnių keitimas ar prausimas. Turiu omenyje, kad niekada nežinai, kas šaus į galvą, pavyzdžiui, Dauno sindromu sergančiam asmeniui arba žmogui, pirmą kartą iškeliavusiam iš namų. To niekas negali prognozuoti, tad, kad ir ką darytum, nė akimirkai negali nuleisti akių.
Užsiminei apie kelionę į Lurdą… Kuo šis miestas išskirtinis?
Lurdas – miestas Prancūzijoje, garsėjantis nepaprastais išgijimais. Pavyzdžiui, yra buvę, kad kurtieji pradeda girdėti. Šiandien užfiksuota apie 70 išgijimų, kurių gydytojai negali paaiškinti, jie vadinami stebuklais. Maltiečiai į Lurdą važiuoja balandžio gale–gegužės pradžioje per maltiečių dienas, tuo metu iš viso pasaulio susirenka apie 7 000 žmonių.
DĖL SAVANORYSTĖS – IŠEITI IŠ DARBO
Ar nekyla problemų derinant darbą ir savanorystę?
Mano atostogos – kelionės su neįgaliaisiais, po mokyklos baigimo kitokių neturėjau. Tiesa, kartą net išėjau iš darbo, kad galėčiau savanoriauti (juokiasi). Buvau išnaudojęs visas atostogų dienas, tad teko atsisveikinti, o po kurio laiko vėl grįžti ten dirbti. Kitiems tai atrodo labai keistai. Pasiimi atostogas, eikvoji laiką, keliauji prižiūrėti neįgaliųjų ir dar pats sumoki už vargą. Taip, savanoriai patys dengia kelionės išlaidas, moka už pragyvenimą. Suprantu, kad galėčiau nuskristi į Turkiją ir savaitę gulėti ant jūros kranto, bet renkuosi vykti su grupe neįgaliųjų, jais rūpintis ir prisiimti už juos atsakomybę. Dėl tokio pasirinkimo man niekada nekyla jokių nuoskaudų. Kai nori viską suderinti, tai nėra labai sunku. Savanorystė tuo ir žavi, kad niekas neverčia daryti ko nors, ko nenori, gali bet kada ateiti ir išeiti, laiko skiri tiek, kiek gali. Tokių žodžių kaip „privalai“ ar „reikia“ – nėra.
IŠMOKAU NEGAILĖTI
Kaip pasikeitė tavo požiūris pradėjus rūpintis neįgaliaisiais?
Požiūrio pasikeitimas buvo neišvengiamas. Pradėdamas savanoriauti apie neįgaliuosius turėjau tokią pat nuomonę, kaip ir daugelis: kad tai – neįgalūs asmenys, aš juos toleruoju, neturiu nieko prieš, bet jaučiu gailestį. Dabar tas požiūris kitoks. Kiekvieną kartą stebiuosi, kokie tie žmonės aktyvūs ir kiek jie gali padaryti patys. Anksčiau stebėdavau ir beveik kiekviename žingsnyje prašydavau leisti padėti, o dabar einu ir skatinu: pasidaryk pats, judėkime greičiau ir pan. Skatinu juos tobulėti. Bendraudamas nejaučiu jokio diskomforto ir nepatogaus jausmo, kad neva esu kitoks. Mes puikiai sutariame, bendraujame ne tik keliaudami, bet ir lankomės vieni pas kitus svečiuose ir turime daug bendrų veiklų, temų bei pomėgių.
Kas tau sunkiausia savanoriaujant?
Kartais labai sunku sutramdyti emocijas. Skaudu, kai matai, kaip su kiekvienais metais žmogus silpsta. Būna akimirkų, kai sunku „perlipti per save“, tačiau būdamas su draugais jautiesi daug ramiau ir viskas tampa lengviau. Vienas draugas, su kuriuo esame kartu nuo pat pirmos stovyklos, yra pasakęs: „Mes su tavimi daugiau tik į karą galėtume eiti, tiek jau visko kartu esame patyrę.“
VIENODOS ŠIRDYS
Ar žmonės noriai dalijasi savo istorijomis, kaip tapo neįgalūs ?
Dažniausiai stovyklose organizuojami vakarai, kurių metu jie gali pasipasakoti. Istorijų būna labai įvairių – ekstremalus sportas, avarijos, daugeliu atvejų neapsieita be alkoholio. Labiausiai gaila žmonių, patyrusių traumas dėl aplinkybių, kurios nuo jų nepriklausė, nors patys elgėsi tinkamai, atsargiai. Girdėjau daug istorijų, kai žmogaus gyvenimas buvo pavydėtinas: tobula, mylinti šeima, puikus darbas, o trauma viską pakeitė – šeima nusisuko, paliko draugai, darbe žmogus irgi tapo nereikalingas. Žmonės kartoja tą pačią seną tiesą: kol tau gerai, aplink visi buriasi, kartoja, kad bet kokiu atveju liks šalia, bet… Kai kas nors atsitinka, toks požiūris labai greitai pasikeičia. Supranta, kad rūpintis neįgaliu asmeniu nelengva, tad tiesiog nusisuka, pasiima vaikus ir išeina iš namų, o žmogus, patyręs traumą, bėgti paskui nespėja. Jis lieka vienas, žvelgdamas į skaudžią realybę, būna, suserga depresija, todėl labai svarbu stengtis neįgaliuosius integruoti į visuomenę. Smagu juos matyti dirbančius, sportuojančius. Pažįstu vieną merginą, sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje, – ji yra šaudymo čempionė, dalyvauja tarptautinėse varžybose, treniruojasi, varžosi su negalios neturinčiais žmonėmis ir užima pirmas vietas Europoje.
Kokią gyvenimišką pamoką gavai iš [-[6]-] veiklos?
Nesvarbu, ar žmogus senas, ar jaunas, neįgalus ar sveikas, jis vis tiek yra žmogus. Mūsų kūnuose plaka vienodos širdys, todėl negalime kitų skirstyti ar klijuoti etikečių. Negalime žmogaus vertinti pagal tai, kaip atrodo. Juk nežinome, dėl kokių priežasčių jis elgiasi vienaip ar kitaip, kas jo gyvenime atsitiko. Kiekviena asmenybė – tai skirtinga istorija, todėl neskubėkime smerkti.
