Šarūnė Petrošiūtė (22) nuo aštuntos klasės kasdien bėgo per gyvenimą: priklausė daugybei skirtingų bendruomenių ir organizacijų, dovanojo savo laiką kitiems, norėjo nuveikti kuo daugiau ir neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip, kol vieną dieną išgirdo sustoti privertusią diagnozę – skydliaukės vėžys. Šarūnė – pavydėtinos stiprybės ir optimizmo mergina, lyg drugys, kuriam likimas aplaužė sparnus, bet ji sugebėjo pasiekti aukštumas.
VEIKLŲ SŪKURYJE
Šarūne, į kokių organizacijų veiklas įsitraukei?
Išties perėjau daug skirtingų etapų, kiekvienas iš jų buvo labai svarbus, bet nebūtinai susijęs su ankstesniu. Mano gyvenimas pasikeitė, kai baigiau septynias klases ir perėjau į kitą mokyklą. Ten įsitraukiau į mokinių tarybos veiklą, po kurio laiko perėjau į Marijampolės mokinių parlamentinę grupę, prisijungiau prie Marijampolės liberalaus jaunimo organizacijos. Būdama 15 metų tapau Marijampolės skyriaus pirmininke, tuo metu buvau jauniausia pirmininkė Lietuvoje, nežinau, galbūt dabar yra buvę ir jaunesnių. Devintoje klasėje atradau Mokomąjį Europos Parlamentą (MEP), vėliau atsidūriau Jaunimo Europos komandoje, kuri organizuoja mokymus apie ES, veda pamokas, konkursus ir pan. Komanda didelė, bet savo mieste aš buvau viena atstovė.
Ką tau, jaunam žmogui, davė šios veiklos?
Aš tai įvardiju kaip pačias geriausias patirtis, kurias jaunas žmogus apskritai gali gauti. Dabar aplink mane yra žmonių, kurie daro daug gero tiek savo miestui, tiek Lietuvai savo idėjomis ir iniciatyvomis. Jau vien būti tarp tokių žmonių yra neapsakomas jausmas. Jie visi pradėjo nuo mažų žingsnelių labai anksti, tad tai – ne sėkmė, tai ilgas darbas. Kai mano bendraklasiai tik ruošdavo pamokas, o paskui eidavo į lauką, aš namo grįždavau 19 val. Noriu pasakyti, kad mokyklos gyvenimas neapsiriboja tik pamokomis ir jų paruošimu. Jei tau sekasi akademinė veikla, tai labai pagirtina, tačiau turi būti ir kas nors papildomo, kad galėtum save įprasminti ir atsiskleisti.
Kurioms organizacijoms priklausai dabar?
Vis dar esu Jaunimo Europos komandos alumnė, Lietuvos jaunimo organizacijos tarybos (LIJOT) kontrolės komisijos narė, priklausau liberalaus jaunimo organizacijai. Trumpai tariant, nuo 8 klasės esu priklausiusi septynioms skirtingoms organizacijoms ir tai – tikrai ne pabaiga. Tačiau po ligos keičiasi veiklos pobūdis. Anksčiau buvo svarbu, kad organizuojamos veiklos būtų kuo linksmesnės, kad būtų didesnis užimtumas, o dabar norisi didesnės išliekamosios vertės – padėti tiems, kuriems tos pagalbos reikia. Viską, ką darau, vertinu per sutiktus žmones, per poveikį, kurį mano darbai jiems suteikia, ir pokytį, kurį jie patiria. Tad visai neseniai nusprendžiau nesijungti prie kitų, o vykdyti savo labdaringą veiklą, prie kurios gerais darbais ir aukomis galės prisidėti visi norintieji.
PIRMIEJI SIMPTOMAI
Kokie simptomai išdavė, kad su tavo organizmu kažkas ne taip?
Kai veiki tiek daug ir staiga pradedi jaustis kitaip nei visada, pavyzdžiui, veiklos nebeteikia malonumo, nebematai savo darbo prasmės, jauti milžinišką nuovargį… Suvokiau, kad man dar tik 20, viskas prieš akis, tad tokia savijauta nėra normali. Pagrindinis dalykas, kuris išdavė, kad tai susiję su hormonais, buvo sutrikęs menstruacijų ciklas. Kreipiausi į gydytojus, tačiau nei kraujo, nei skydliaukės hormonų tyrimai nerodė jokių nuokrypių nuo normos. Paprastai tai būna pirmas ligos rodiklis. Padarė skydliaukės echoskopiją, pasakė, kad yra mazgelis, bet tai nieko blogo, reikia atvykti pasitikrinti dar kartą po pusmečio ar metų. Tačiau ir toliau jaučiausi taip pat blogai. Gydytojai svarstė, kad galbūt esu pavargusi, todėl mano savijauta tokia.
Kaip viskas klostėsi toliau?
Po metų nuvažiavau pasitikrinti dar kartą. Padarė echoskopiją ir liepė kuo skubiau važiuoti į Kauną. Pasakė, kad mazgelis šiek tiek padidėjęs, reikia atlikti daugiau tyrimų. Puikiai prisimenu, kad buvo rugsėjo 20-oji, tą pačią dieną buvo atlikta biopsija. Gydytojas daro tyrimą, echoskopuoja ir vardija seselei: pirmas simptomas, antras simptomas, trečias simptomas… Aš klausiu, kokios ligos tai simptomai? Gydytojas paaiškino, kad remiantis tuo, ką mato, tai yra piktybinis navikas. Klausiu, o kiek realu, kad tai, ką mato, nesutaps su biopsijos rezultatais? Jis atsako, kad taip gali būti, bet pasitaiko retai. Iš kabineto išėjau šoko būsenos, negalėjau nė žodžio pratarti, apsirengiau ir pratrūkau verkti. Be to, tą pačią dieną mano tėtį paguldė į ligoninę: jį rado kaimynai prie laiptinės visiškai nesiorientuojantį aplinkoje, jam diagnozuotas erkinis encefalitas. Savo piktybinį naviką „nurijau“ ir niekam apie jį nesakiau, laukiau biopsijos tyrimų rezultatų, o jie turėjo būti po dviejų savaičių.
Kada pasakei šią žinią tėvams?
Tėčiui pasakė brolis po dviejų savaičių, o mamai pranešiau pati. Tą dieną paskambinau į klinikas pasiteirauti tyrimų atsakymų ir manęs paprašė artimiausiu metu atvykti. Grįžau namo, atsisėdau virtuvėje, tėtis jau žinojo, iš darbo grįžo mama, o aš sėdžiu visa laiminga, juokiuosi, sakau, antradienį reikia važiuoti į klinikas. Sėdėjau ir juokiausi isteriniu juoku. Mama nesuprato, kas vyksta, paaiškinau, kodėl reikia važiuoti, ji atsisėdo ant kėdės ir pradėjo verkti. Apskritai tie metai, kai sirgau, buvo nepaaiškinama nesėkmių virtinė. Tėtis dėl sveikatos negalėjo dirbti, mama susirgo Laimo liga, susilaužė ranką, prisidėjo ir mano liga, mirė močiutė. Visa tai įvyko per tuos pačius metus…
NEMELUOJANTI INTUICIJA
Tu nuolat darei ką nors gero kitiems, atidavei jiems save ir savo laiką. Ar nekilo klausimas: kodėl man?
Ne. Labai sunku paaiškinti, bet atrodo, kad aš tai visada žinojau. Man visuomet reikėjo kažką veikti, tik nuolat ką nors darydama aš esu savimi. Veikdama jaučiau, kad viskas pakankamai sklandžiai klostėsi. Per daug sklandu, kad tai nuolat tęstųsi. Ir viduje toks šnabždesys: nebus taip visada, ateis toks momentas, kuris stipriai sukrės.
TOLIAU NUO REALYBĖS
Koks buvo ligos gydymas?
Pirmiausia buvo atlikta operacija – pašalinta visa skydliaukė. Po operacijos jaučiausi labai prastai, nežmoniškai svaigo galva, tyrimai buvo prasti, tačiau tai manęs nesulaikė po trijų savaičių išvykti į Gruziją. Sau pasakiau, kad dėl ligos neatsisakysiu to, kas esu. Jau prieš ligą jaučiau didžiulę trauką kelionėms, o sergant tai ypač sustiprėjo. Vieni eina pas psichologą, kiti užsidaro ir su niekuo nebendrauja, o aš kalbėjau daug ir su visais, labai daug keliavau, per metus aplankiau 16 šalių, man kelionės buvo reabilitacija. Kadangi vėžys yra onkologinė liga, operacijos neužteko, teko stabdyti studijas, du kartus per metus Nacionaliniame vėžio institute buvo daromos radioaktyvaus jodo terapijos, t. y. išgeri mažą kapsulę, kuri skleidžia radioaktyvią spinduliuotę į skydliaukę, ir taip naikina vėžio likučius.
Kaip jautiesi dabar?
Kai praėjo metai po operacijos, atlikti tyrimai parodė, kad vėžį įveikti pavyko, tačiau mano būsena nepasikeitė. Yra dvi žmonių grupės – tie, kuriems po operacijos pagerėja, ir tie, kuriems ne. Aš save priskiriu prie tų, kuriems nepagerėjo.
SIGNALAS – GYVENIMAS TURI KEISTIS
Kaip atrodo gyvenimas po ligos?
Skydliaukė yra gyvybiškai svarbus organas, tad, kai ši pašalinama, ją pakeičia hormoniniai vaistai. Juos tenka gerti kasdien ir taip – visą gyvenimą. Niekad negalėsiu dirbti sunkaus fizinio darbo. Šiuo metu ryškiausios pasekmės, kurias jaučiu, – didžiulis randas, galvos skausmas, tragiška atmintis, išsiblaškymas ir priaugti 15 kilogramų. Tiesiog reikia susitaikyti su tuo, kas ateina po ligos. Aš ligą priimu kaip signalą, kuris reiškė, kad mano gyvenimas turi keistis. Tai man leido pažinti ir atrasti save. Iki tol aš savęs gerai nepažinojau. Nežinojau, ką tiksliai noriu veikti, man viskas buvo įdomu. O liga suteikė laiko įsigilinti į save. To, matyt, reikėjo, nes mažiau būtų neužtekę – tą lėkimą sustabdyti beprotiškai sunku. Supratau, kad man trūksta drąsos įgyvendinti savo norus. Turiu labai daug idėjų, bet visada pritrūksta drąsos viską padėti į šoną ir daryti tai, ką noriu. Dabar suprantu, kad reikia išdrįsti, nes bet kurią minutę gali viskas pasikeisti. Anksčiau sau kėliau tik abstrakčius tikslus, dabar juos keliu labai konkrečius.
Kuria gauta pamoka norėtum pasidalyti su kitais?
Bet ką darydamas turi žiūrėti savęs. Labai gerai, kad turi daug draugų, gerą darbą, mylimąjį, bet dienos pabaigoje turi būti su savimi, todėl privalai būti sąžiningas sau. Darbas neturi būti gyvenimas, darbas turi būti tik įrankis gyventi. Faktas, kad dirbti mėgstamą darbą yra jėga, bet reikia nepamiršti, kad po tos 18 val. dar yra kur kas daugiau, tai – laikas sau. Mes pamirštame, kad nepakeičiamų nėra. Jei sirgsi, tave pakeis kitu, ir tie milžiniški viršvalandžiai bus nieko verti. Be meilės sau kitam nieko negalėsi duoti, tad, kad gebėtum mylėti kitą, turi mylėti save. Tam, kad keistumeisi, nereikia laukti kitų metų, kiekviena diena gali būti nauji metai, kaip ir kiekviena diena gali būti tavo pirmadienis.
