Visi esame patyrę tą jausmą: širdis pradeda daužytis, trūksta oro, ima drebėti rankos, atrodo, žemė slysta iš po kojų, o galvoje – vien katastrofiškos mintys. Tai – emocija, stipresnė už ryžtą, motyvaciją ar gerus ketinimus. Ji – ramybę akimirksniu nušluojanti ir chaoso uraganą sukelianti panika.
Gaila, bet nė vienas žmogus neišvengia susitikimo su šia nemiela palydove. Vieni labai stiprius panikos priepuolius patiria vos ne kasdien, kiti – daug rečiau, tačiau jai apsilankius galima pasijusti ir bejėgiu, ir nevykėliu, ir, dar blogiau, – niekam nereikalingu.
Panikuotojų yra visokių: tie, kurie panikuoja viduje, vaikšto iš kampo į kampą, atrodo, ir sienom galėtų lipti, bet niekam nieko nesako; ir tų, kurie šūkauja, visus kaltina, iš šalies atrodo ne panikuojantys, o tiesiog grubūs ir pikti. Kad ir kokio tipo panikuotojos esat, metas atpažinti savo paniką ir išmokti su ja tvarkytis dar prieš tai, kai ji suleidžia nagus tiesiai į širdį.
Aš paniką palyginčiau su Hario Poterio knygose aprašomais šiurpiojo Azkabano kalėjimo sargais Psichais. Jie minta aplinkinių laime, geromis emocijomis ir gali žmogų paversti liūdna būtybe, kurios prisiminimuose – vien baisiausios patirtys. Kai šios būtybės priartėja, atrodo, kad pasaulyje nebeliko nė krislo laimės, ir viskas nuo šiol bus tik blogai. Lygiai taip elgiasi ir panika. Per vieną sekundę ji nubraukia visus laimėjimus, gerus pažymius, meilę, ramybę, nuoširdumą ir priverčia žmogų jausti vien baimę ir nerimą dėl ateities.
Kad ir kokio tipo panikuotojos esat, metas atpažinti savo paniką ir išmokti su ja tvarkytis dar prieš tai, kai ji suleidžia nagus tiesiai į širdį
Šiandien daug kas kalba apie patyčias, abejingumą artimui, negarbingą elgesį, bet retai kas pamoko, kaip tvarkytis su panika. Mano aplinkoje jos – nors vežimu vežk. Nors paprastai visada būnu online, bet net ir man pasitaiko dienų, kai kelias valandas mano feisbuko žinutės lieka be priežiūros. Ir štai atsidarau vieną artimos draugės žinutę: gal 50 eilučių monologas, kuriame – tokie dalykai kaip „pasaulio pabaiga“, „baigiu išprotėt“, „nežinau, kaip reikės gyventi“, „ką man dabar daryt“, ir t. t. Tokias žinutes, skambučius, pokalbius gatvėje ar kavinėje patiriu beveik kasdien.
Skaitau, pačiai širdis pradeda mušti, imu tikėtis blogiausio, ir paaiškėja, kad ta mano draugė tiesiog ne taip suprato kolegą ir nusipiešė baisiausią scenarijų. Pati į tą monologą po kelių valandų parašė: „Oi, na ir supanikavau lygioj vietoj!“
Apėmus panikai mes sau projektuojame ateitį, remdamiesi panikos atsiradimo priežastimi. Tarkim, tai – prastai išlaikytas egzaminas. Lyg sniego gniūžtė prie šio įvykio lipinama menama tolimesnė įvykių seka: neišlaikiau egzamino – niekur neįstosiu. Niekur neįstosiu – neturėsiu išsilavinimo. Neturėsiu išsilavinimo – nerasiu gero darbo, neuždirbsiu, neturėsiu ką valgyti, gyvenimas bus juodas, o aš – nieko verta nevykėlė, kuri jį ir sugriovė. STOP! Matot, kokia galinga ir kūrybinga panika, kiek visokių juodų idėjų prigamina, todėl labai svarbu išmokti priimti ją kaip neišvengiamybę, kurią visgi galima kontroliuoti.
Apėmus panikai mes sau projektuojame ateitį, remdamiesi panikos atsiradimo priežastimi
Egzistuoja įvairiausių patarimų ar net išmaniųjų programėlių panikai įveikti. Bet niekas nepadeda panikos akimirką taip, kaip paprasta frazė: ateities nežino niekas, net panika. Tai, ką ji projektuoja, – tik spėjimas. Gal tas neišlaikytas egzaminas apsaugos nuo visiškai neįdomios, neperspektyvios ir absoliučiai neįdomios specialybės studijų? Gal neįstojus į svajonių universitetą atsiras galimybė pakeliauti? Gal kelionėje sutiksi gyvenimo meilę, su juo sukursi sėkmingą verslą ir gyvenime nebeteks sukti galvos dėl buities? Ateities nežino niekas, net panika. Lygiai tokias pat galimybes turi tiek sėkmė, tiek nesėkmė. O ko tikėtis ir dėl ko stengtis ar nesistengti – jūsų pasirinkimas.
