Alpinistė Saulė Simutė (28) gali savaitę gyventi pakibusi ant uolos, pusę metų keliauti su palapine vaikinų kompanijoje, o įkritusi į bedugnę ledo properšą ramiai iš jos išsikapanoti. Viena iš projekto „Montis Magia alpinistai“ sumanytojų 2012-aisiais buvo pripažinta geriausia Lietuvos alpiniste po to, kai grįžo iš 7 mėnesių ekspedicijos po Šiaurės ir Pietų Amerikos viršukalnes. Tačiau tikrai ne visos Saulės svajonės jau išpildytos. Didžiausias troškimas dabar – įkopti į Antarktidoje stūksančius kalnus.
Jau ketverius metus Saulė gyvena Šveicarijoje, Ciuricho kalnų papėdėje, vien tam, kad ryte užsinorėjus pakopinėti jai tereikėtų pasiimti įrangą ir išeiti į kalnus. Tačiau iš ekstremalės padebesiuose stovėdama ant žemės Saulė tampa rimta doktorantūros studente, pasiruošusia pažaboti mokslo pasaulį. Kaip ji sako, atsipalaidavimas mokymosi proceso metu ne ką mažiau svarbus už pati mokslą.
ALPINIZMAS UŽKREČIAMAS
Esi vilnietė, tačiau iš Lietuvos pabėgai vos baigusi mokyklą. Kodėl?
Baigdama mokyklą žinojau, kad noriu studijuoti užsienyje. Kaip ir dauguma lietuvių, išvažiavau į Angliją. Įstojau į Rytų Anglijos universitetą (The University of East Anglia (UEA) Norviče, nepalyginti mažesnį ir lėtesnį miestą nei Londonas. Pradėjau gilintis į tarptautinę plėtrą, vėliau – į aplinkos geografiją. Tik studijuodama pastebėjau, kad mane traukia tikslieji mokslai, tad pradėjau domėtis geofizika. Baigusi bakalaurą žinojau, kad norėčiau stoti į su ja susijusią magistrantūrą. Šias studijas pabaigiau jau gyvendama Ciuriche – čia pradėjau su geofizika susijusias doktorantūros studijas. Iš pradžių nemokėjau vokiečių kalbos, tad pasirinkau miestą, kur buvo galima studijuoti anglų kalba, be to, kalnai šalia namų man atrodė lyg pasaka.
Kada tavo gyvenime atsirado [-[0]-] ?
Šešiolikos metų pirmą kartą jaunesnės sesers dėka apsilankiau uždaroje laipiojimo salėje. Iki tol mokiausi, šokau, bet niekada neužsiiminėjau sportu rimtai. Vaikystėje prisigalvodavau veiklos kaime, o paauglystėje ko nors imtis atrodė jau per vėlu, vienintelė likusi alternatyva buvo sporto klubas, tačiau tai man nekėlė žavesio. Taigi sutikau nueiti pabandyti ir nustebau, kaip šiltai mus priėmė visiškai „žalias“. Susiradome daug draugų, pramokusios laipioti kartu pradėjome organizuoti keliones į kalnus. Anksčiau, dar sovietiniais laikais, reikėdavo gauti licenciją, kad tave išleistų kopti, o dabar viską lemia tai, kaip vertini savo jėgas. Už save atsakai pats.
Uolomis laipioti salėse išmokau pati, o ilgų maršrutų, kuomet partnerį saugai nebe nuo žemės, o kabant ant uolos – iš laipiojimo kolegos, dabar jau savo vyro Gedimino. Jis laipiojimo technikos išmoko iš knygų! Beje, Gedimino tėvai – alpinistai, tad šalia turėjo ir gyvą pavyzdį. Visada sakau, kad alpinizmas yra užkrečiama liga.
Kiek turėjo praeiti laiko, kol galėjai laipioti jau tikromis [-[2]-] ?
Tai labai priklauso nuo pastangų ir žmogaus. Jeigu tavo tikslas – išvažiuoti į kalnus, tai su dabartiniais mokymo ištekliais gali labai greitai tai padaryti. Daug dalykų prieinama visiems, be to, laipiojimo įranga nelabai brangi. Aš neturėjau kur skubėti, tad, pradėjusi laipioti rudenį, pirmą kartą į kalnus su grupe išvažiavau pavasarį, po pusės metų. Tuomet dar neįsivaizdavau, kaip atrodo tos „uolos“ ir kokių sunkumų gali kilti į jas kopiant. Atvažiavome į Slovakiją naktį ir, kai pamačiau tą sieną, į kurią ryte reikėjo kopti, sunkiai galėjau užmigti (juokiasi).
Vasarą išvažiavome į Krymą, kur stūkso statūs kelių šimtų metrų ilgio uolų masyvai. Ten susižavėjau ilgais maršrutais, ir, matyt, galutinai „užsikabinau“. Po to sekė ir daugiau kelionių. Studijos Anglijoje leido patyrinėti Velso uolas, išmokti tradicinio lipimo technikos, kuomet pats dedi saugos taškus į uolų plyšius. Visi draugai Anglijoje buvo iš laipiojimo klubo. Pomėgis labai vienija žmones, tad organizuodavomės ekskursijas, skrisdavome net į Ispaniją laipioti uolomis, kartu leisdavome laisvalaikį.
SAVAITĖ ORE
Kaip atrodė pirmoji rimta tavo ekspedicija?
Kaip pirmąjį rimtą iššūkį prisimenu kelionę į Kalifornijoje esantį Josemičio slėnį – ten dviese su draugu lipome dirbtiniais atramos taškais. Vienas įspūdingiausių parko objektų yra 900 metrų vientiso granito uola El Kapitanas, iškilusi virš lygių, miškais apaugusių Mersedo upės krantų ir apsupta debesų. Šis granitinis gigantas 2009-aisiais buvo pirmasis labai rimtas mano iššūkis. Apšilę ir pasitreniravę ant žemesnių slėnio uolų, El Kapitaną įveikėme tris kartus. Maršrute ant rytinės, trumpesnės sienos dalies („Zodiakas“), užtrukome dvi su puse dienos, o sudėtingiausiame ir stačiausiame maršrute („Skydas“) – penkias dienas. Slėnyje praleidome apie penkias savaites, mat reikia susiplanuoti maršrutus, sulaukti gero oro, pasiruošti įkopimui. Grįžus iš maršruto dvi dienas norisi itk miegoti ir valgyti, nes būni labai išsekęs. Pailsi ir pradedi ruošis kitam žygiui.
Tai reiškia, kad jūs miegodavote pakibę ore?
Turėjome tokią pakabinamą lentyną dviviečių neštuvų formos – jas reikia pritvirtinti prie atramos taškų sienoje. Pagrindą įtempi virvėmis ir gali ant jo miegoti, kybodamas ore. Tokį gultą sunku pastatyti, nes nėra stabilumo, bet miegoti ore – labai įdomi patirtis. Dėl saugesnio ir malonesnio lipimo svarbu į kalnus išsiruošti geru oru, užsitikrinant, kad naktimis vėjas nemėtytų lentynų ir galėtum ramiai išsimiegoti. Visa tai atrodo labai romantiška: guli praktiškai po atviru dangumi, matai ryškias žvaigždes, mėnulį, bet iš tiesų net nespėji pasigrožėti, nes iš nuovargio iškart užmiegi. Tiesa, kai gyveni vertikaliai penkias dienas, miegant pradeda tirpti galūnės, nuspaudžia aptempti aprašai, bet skausmus užmiršti dėl užplūstančio adrenalino, mat kai lipi esi laisvas – tuomet nebekabi ant virvės, laikaisi tik savo rankomis ir kojomis.
Jeigu tenka gyventi horizontalioje padėtyje, kaip alpinistai valgo, kur nueina į tualetą?
Dieną lipdami kišenėje turime šokoladukų, sūrio ar kitų užkandžių – galima juos kramsnoti ir gauti energijos. O vakare, pasistatę lentyną, pasišildydavome pupelių, konservuotų raviolių, ar karštu vandeniu užpilamų maistingų paruoštukų ekspedicijoms. Maistui ir vandeniui šildyti nešdavomės mažą, tačiau gan galingą dujinį primusą (itin mažą kelioninė viryklė – red. past.). Dar ant žemės būdami pusryčiams išsivirdavome kiaušinių, košės. Likdavo pasidaryti arbatos.
Kai žmonės tik pradėjo laipioti ir iki šiol kai kuriose atšiauriose vietose, kur labai mažai žmonių, niekas negalvoja apie etiką ir tai, ką po savęs palieka. O Nacionalinių parkų taisyklėse parašyta, kad turi viską nusinešti su savimi. Gamtiniams reikalams atlikti turime atskirą plastikinę talpą. Prie to reikia priprasti. Dalykai, kurie būnant ant žemės mums atrodo nepastebima rutina, kalnuose gali tapti tikru iššūkiu.
GYVYBĖ TAVO RANKOSE
Ar kopiant visus daiktus tenka nešti ant nugaros?
Priklauso nuo įkopimo stiliaus. Lipant nelabai stačiomis uolomis reikalingus daiktus tenka neštis ant nugaros, tačiau į El Kapitaną juos įprasta trauktis virve, įrengus palengvinimo sistemą. Miego, laipiojimo įranga, vanduo ir maistas penkioms dienoms mums svėrė apie 80 kilogramų.
Sunku suvokti, kiek jėgų reikia nuolat lipti stačia siena, gyventi be pagrindo po kojomis. Ar niekada nejautei aukščio baimės, o gal sugebėjai ją prisijaukinti?
Kopiant į El Kapitaną ir žiūrint į turistų autobusus apačioje, viskas atrodo taip arti, nors žmonės tokie maži! Neatsimenu, kad kada būčiau jautusi didelę aukščio baimę, bet tikrai jaučiuosi nemaloniai, jei reikia lipti į, pavyzdžiui, bokštą kiauromis grindimis. Kalnuose taip nėra, tiesiog nelabai turi kada apie tai galvoti. Yra daug dalykų, kuriuos darydamas turi labai susitelkti. Tik žiūrėdama nuotraukas išsigąstu, pamačiusi, kaip aukštai kopiau (juokiasi).
Ar nenorėjai bent iš pradžių į kalnus kopti su profesionalais? Juk rizikavai gyvybe…
Laipiojimas man ir patinka tuo, kad gali nuo visko atsiriboti, susijungti su gamta, tapti kalnų dalimi ir būti visko vadovas, atsakingas už save ir savo likimą. Tačiau tai nelengva psichologiškai, nes žinai, kad negalėsi kam nors paskambinti ir pasakyti: „Atvažiuok manęs išgelbėti“. Su gidu gali kopti, mėgautis vaizdais ir pamiršti rutiną, bet man tai nėra tikrasis laipiojimas. Asmeniškai man geriau lipti lengvesnį maršrutą vienam, nei sunkesnį – su gidu. Tuomet žymiai daugiau gauni, grįžti išsekęs fiziškai, bet patikrinęs valios stiprybę.
PUSĖ METŲ PALAPINĖJE
Įgyvendindami projektą „Montis Magia alpinistai“ trise išsiruošėte į septynių mėnesių ekspediciją po Šiaurės ir Pietų Amerikos kalnus. Ko labiausiai baiminaisi prieš projektą?
Daug žmonių nuo vaikystės svajoja išvažiuoti į vieną ilgesnę kelionę po pasaulį. Pradėjome galvoti, kuriuo metu mums būtų lengviausia ją suderinti su darbais ir mokslais, tad pabaigėme bakalauro studijas, užsidirbome pinigų, susiradome rėmėjų ir nusipirkome bilietus.
Pradėjome vėl nuo Josemičio slėnio Kalifornijoje, vėliau važiavome į Jutą – ten lipome raudonais smiltainio kalnais, tada aplankėme Meksiką, ten pralipome maršrutą, kuriuo žmonės niekada nebuvo lipę. Vėliau patraukėme į Argentinoje ir Čilėje esantį Patagonijos regioną, kuriame stūkso Andų kalnai. O pabaigai užsukome į Kočamo slėnį Čilės džiunglėse.
Neturėjote daug santaupų, beveik visada gyvenote palapinėse. Ar nebuvo sunku taip keliauti visą pusmetį?
Nebuvo lengva, nes turėjome labai daug daiktų. Norėjome laipioti uolomis įvairiomis technikomis, taip pat vežėmės sniego ir ledo įrangos. Kiekvienas turėjome gal po 60 kilogramų daiktų. Be to, atvažiavus į džiungles Čilėje per anksti užklupo liūčių sezonas. Tris savaites lijo (ten praleidome mėnesį). Aplink palapines kasėme kanalus, kad neužtvintume (juokiasi).
Visi trys buvome geri draugai, bet matyti tuos pačius veidus diena iš dienos ir mažai kitų žmonių – kartais būdavo sunku. Ypač, kai tris savaites lyja ir negali nieko daryti, tik skaityti knygas laukdamas geresnio oro. Juokiamės, kad Kočamo perskaitėme daugiau knygų, nei įveikėme maršrutų. Tie keli maršrutai, kuriuos pralipome, buvo labai brangūs.
Ar nuolat būnant kartu nekilo konfliktų, tuo labiau kai gyvenimo sąlygos – ne pačios geriausios?
Niekada nepamiršome, kad čia atvažiavome savo noru, niekas mūsų netempė, tad neturime ko kaltinti. Juk iš dalies tai mums patinka, esame nuotykių ieškotojai. Kai prausdavomės lediniame upės vandenyje, kaltindavome visą pasaulį, bet žinojome, kad vienas ant kito dėl to negalime pykti. Stengiamės neskleisti blogos nuotaikos.
MOKĖK IR KRISTI
Ar per tuos septynis mėnesius pasitaikė pavojingų situacijų, neplanuotų įvykių?
Į kelionę išvažiavome vėliau, nei planavome, tad į Josemitį atvykome nekantraudami pradėti lipti. Dvi dienas kopėme, ir viskas buvo gerai, o trečią vakarą pradėjo pūsti stiprus vėjas, lijo. Negalėjome niekur lipti, tad teko laukti ant lentynos. Naktį prasidėjo audra, visą lentyną vėjas mėtė tai į viršų, tai į uolą, buvo baisu, nes nieko negali padaryti. Oro masės ten pučia iš apačios, tad vieną kartą pakilus su visa lentyna pagalvojau, kad dabar tikrai nežinau, kuo viskas baigsis. Sėdi prisikabinęs ir meldiesi, kad audra greičiau pasibaigtų, o tau nieko nenutiktų. Buvo likęs gal pusdienis kopimo iki viršaus, tad aprimus audrai norėjome kuo greičiau pabaigti žygį. Gediminas išlipo pirmas, bet netikėtai vėl pradėjo lyti. Kol jis sugrįžo, labai sušalo. Manau, jį buvo ištikusi lengva hipotermijos forma – iki tol nebuvau regėjusi taip sušalusio žmogaus. Visi miegmaišiai ir daiktai sušlapo, tad negalėjome miegoti, kad per žemai nenukristų kūno temperatūra. Nuolat judėjome, darėme atsilenkimus ir laukėme ryto…
Ar po tokių atsitikimų nebaisu vėl kopti į kalnus?
Man atrodo, kartais net gerai, kad nutinka tokių dalykų, nes turi progą grįžti kelis žingsnius atgal ir pagalvoti, kodėl taip įvyko. Jeigu viską susiplanuoji puikiai, tokių nutikimų neturėtų būti. Vadinasi, kažkur padarėme klaidą. Kai tikrinome prognozę, abejonių kėlė per trumpas gero oro tarpas – jis ir pakišo koją. Lengva sakyti, kad čia buvo atsitiktinumas ar kad dėl visko kaltas oras. Labai dažnai pagalvojęs gali suprasti, kurie tavo sprendimai buvo blogi. Dažniausiai tokius atsitiktinumus lemia žmogiškos klaidos – jos primena, koks pavojingas yra alpinizmas ir kaip kruopščiai turi apgalvoti kiekvieną veiksmą ar sprendimą. Mes visada stengiamės lipti labai atsargiai. Ir prie namų į kalnus išsiruošiame tik tada, kai esame užtikrinti, kad bus geras oras. Prisimenu save Lietuvoje – laiko turiu tik savaitę, važiuoju į kalnus, noriu kuo daugiau palaipioti… Tas noras nugali atsargumą. Nuolat girdime apie nelaimes Alpėse ir kitur, nes žmonės, atvykę kelioms dienoms, nesvarbu, kokia orų prognozė, lipa stipriai rizikuodami gyvybe.
IŠTRAUKTI IŠ BEDUGNĖS
Ar tau tenka laipioti ir ledynais arba tiesiog atšiauresnėmis sąlygomis? Su kokiomis problemomis susiduriama?
Kad galėtum lipti švaria, stačia siena, tenka sunkiai prie jos prieiti. Pakistane, Kirgizijoje, Indijoje tenka kelias dienas eiti sienos link su asiliukais, nešančiais tavo daiktus. Kažkurioje vietoje įsirengi pagrindinę stovyklą, kurioje ilsiesi ir pradedi pačius įkopimus. Priklausomai nuo regiono ir aukščio, iki maršruto gali tekti eiti sniegu bei ledynais. Pavyzdžiui, Patagonijoje, kad prieitum stovyklą El Chalteno slėnyje, tenka keltis per upę, kirsti ledynus. Kitą rytą dar laukia stačios sniego atkarpos, kuriomis pagaliau prieini uolinę maršruto dalį. Priėjimui prireikia ledo ir sniego aprangos, o vėliau tenka persiauti į uolų laipiojimo batelius. Tiesa, kuomet pati viršūnė ne tokia stati, ant jos dažnai būna sniego. Tokiu atveju kuprinėje nešiesi sniego batus, kates (būtini batų priedai sniego zonoje – red. past.) ir ledkirtį. Ledynais eini susirišęs virve, nes apsnigti jie gali būti labai pavojingi. Ledynus galima įsivaizduoti kaip gilias, labai lėtai tekančias upes, nes jie nuolat juda. Čia būna pilna plyšių – juos gali matyti, jeigu neapsnigti, bet, jeigu sniego daug, prasideda loterija. Būna, kad vienam ledyne įsmingi iki juosmens, o kitas sulaiko. Patagonijoje buvau įkritusi giliausiai – iki krūtinės, kojomis jau galėjau remtis į ledą. Geriau negalvoti, kas nutiktų, jeigu nebūtum prisirišęs ta virve.
Ar yra tekę dar kada kristi?
Buvo vienas atsitikimas ant sienos. Lipti atrodė gan lengva, pasitikėjau savimi, bet paskutinis saugos taškas buvo gan žemai, tad negalėjo manęs iškart sulaikyti. Lipau pirmoji ir kritau gal dvidešimt metrų, atrodė labai ilgai. Kitoje pusėje kalno lipę žmonės vėliau pasakojo, kaip girdėjo, kad kažkas rėkia, pritrūksta oro, įkvepia ir toliau rėkia (juokiasi). Gerai, kad kopiame su dinaminėmis virvėmis – jos išsitempia ir sulaiko švelniau. Jeigu liptum su vadinamąja statine, sulaikymo momentu dėl stabdymo jėgos galėtų net stuburas lūžti. Taigi labai svarbu turėti profesionalią įrangą, nors niekas geriau neapsaugos nei tavo paties profesionalumas.
Kiekvienas alpinistas turi svajonių viršūnę. Kur dar svajoji įkopti?
Iki šiol prisimenu Patagonija – taip arti matėme laivus, plaukiančius į Antarktidą. Labai norėčiau kada nors ten įkopti į kelias viršukalnes. Dažniausiai į žemyną nuplukdo su laivu arba nuskraidina su mažu lėktuvėliu, jis išlaipina tave prie kalnų. Iššokdamas paprašai, kad po kurio laiko sugrįžtų paimti. Alpinistai ten vyksta, kai būna Pietų pusrutulio vasara, tad šaltį įmanoma ištverti. Dėl tokių vaizdų ir jausmo, manau, galėčiau ištverti viską.
Įspūdingiausi Saulės įkopimai:
2008, Morčeka 980 m (kopta viršūnėje 400 m), Krymas.
2009, El Kapitanas 2307 m (kopta viršūnėje 880 m), Š. Amerika.
2010, Aiguille du Peigne 3078 m (kopta viršūnėje 400 m), Alpės.
2011, El Kapitanas 2307 m (kopta viršūnėje 730 m), Š. Amerika.
2011, Fitz Rojus 3375 m (kopta viršūnėje 650 m), Patagonija, P. Amerika.
2013, Asan 4230 m, (kopta viršūnėje 1390 m), Kirgizija.
2014, Grand Capucin 3838 m, (kopta viršūnėje 300 m) Alpės.
2016, Aguja Pachamama 2200 m, (kopta viršūnėje 300 m), Patagonija, P. Amerika.
