Nori apkeliauti Ameriką? Rinkis „Work&Travel“. Trokšti išbandyti studijas bet kurioje Europos šalyje? Yra mainų programa „Erasmus“. Svajoji apie egzotiškesnius kraštus? Išbandyk „AuPair“, nes tai – galimybė nors trumpam tapti kinų šeimos nare. Brigita Sandaitė (21 m.), Kaune studijuojanti kinų kalbą, kaip tik taip įgyvendino savo svajonę pagyventi Kinijoje ir dabar tau pažers daug įdomių faktų apie šią tolimą šalį. Be kita ko, sužinosi, kodėl Brigitai teko laiką leisti be telefono ir televizoriaus, taip pat kodėl ji buvo palaikyta keistuole vien dėl to, kad graužė žalią salotų lapą.
Retas ryžtasi studijuoti kinų kalbą. Kas tave paskatino priimti tokį sprendimą?
Humanitariniai mokslai man visada sekėsi geriau, tai buvo viena iš priežasčių rinktis tokią studijų kryptį. Kai mokydamasi gimnazijoje savęs paklausiau, o kur toliau, jau tada sukirbėjo mintis apie užsienio
kalbų studijas. Iš pradžių svarsčiau rinktis anglų kalbos filologiją, vėliau supratau, kad noriu ko nors įdomiau, egzotiškiau. Taip mąstydama, mintimis nukeliavau į Aziją ir galiausiai pasirinkau kinų kalbą.
Kinų kalba atrodo ne iš lengvųjų. Kas iš pradžių buvo sudėtingiausia?
Daug kam atrodo, kad sunkiausia rašyti hieroglifais, tačiau kinų kalboje yra keturi skirtingi tonai, žodžiai tariami pakeliant arba nuleidžiant balsą. Priklausomai nuo tono keičiasi žodžio reikšmė. Dėl šios priežasties
apsikvailinti, pasakyti nesąmonę yra labiau nei paprasta (juokiasi). Kalbėti taisyklingais tonais man ir dabar vis dar sudėtinga.
Kaip sekasi rašyti hieroglifais?
Nėra labai sunku, tik kaip ir visur reikia praktikos. Kinų kalboje nėra abėcėlės, kiekvienas hieroglifas – ideograma, ženklas, turintis savo reikšmę. Hieroglifuose yra ženklai-radikalai, kurie nusako apytikslę žodžio reikšmę. Pavyzdžiui, žodžiai, kurie kaip nors susiję su valgiu, turės tą patį radikalą. Jei nepažįsti hieroglifo (jų kinų kalboje yra per kelis tūkstančius), tačiau žinai, ką reiškia radikalas, gali nuspėti apytikslę jo reikšmę. Kai nėra abėcėlės, viskas daug paprasčiau, išmoksti ne raidę, o visą žodį, keli hieroglifai – sakinys.
Kada ir kaip šovė vykti į Kiniją?
Po dvejų studijų metų nusprendžiau, kad privalau vykti į Kiniją, ten pagyventi ir įgyti praktikos. Universitete susipažinau su mergina, kuri buvo išvažiavusi į Kiniją kaip „AuPair“ – angliškai kalbanti vyresnioji sesuo. Pagrindinė „AuPair“ pareiga – mokyti tos šeimos, pas kurią gyveni, vaikus anglų kalbos. „AuPair“ tampa šeimos nare, kuriai suteikiamos visos gyvenimo sąlygos. Sužinojusi apie tokią galimybę, suradau šeimą, užpildžiau akademinių atostogų prašymą universitete ir išvykau.
Kaip į tokį sprendimą reagavo tėvai?
Mama palaikė. Jei ne ji, nieko panašaus nebūčiau išdrįsusi padaryti. Tėtį faktas, kad būsiu viena nežinia kokių kinų šeimoje už tūkstančių kilometrų, gąsdino. Jis nepritarė mano išvykimui, tačiau tai buvo mano svajonė, kurios negalėjau atsisakyti.
Kas nors padėjo susirasti ir išsirinkti tą šeimą?
Yra agentūrų, kurios padeda šeimoms ne tik susirasti „AuPair“, bet ir bendrauti su ja, susitarti, tačiau aš ieškojau pati. Radau interneto svetainę, kurioje žmonės patys, be agentūrų, ieško vieni kitų. Kaip išsirinkau? Žiūrėjau, kokių patogumų šeima man gali pasiūlyti, kurie atrodo malonesni. Ir viskas, pasiklioviau intuicija (juokiasi). Jei kalbėtume
apie „AuPair“ apskritai, kiekvienoje šalyje tai vertinama skirtingai. Vieni „AuPair“ supranta kaip mokytojus, kiti – kaip svečius, treti – kaip aukles, ketvirti – kaip namų tvarkytojus. Renkantis šeimą, visada reikia atkreipti dėmesį į tai, ko šeima iš tavęs tikisi. Jei abiejų pusių norai sutampa, pirmyn!
Papasakok, kaip tave priėmė nauja šeima?
Pirmos dienos buvo kone tobulos, vos tik pamačiau šeimą, nebeliko jokio jaudulio. Tik vaikai kiek sunkiau mane priėmė. Berniukas buvo dvejų metų, mergaitė – penkerių. Iš pradžių jie niurzgėjo: nenoriu šitos sesės, noriu, kad grįžtų prieš tai buvusi. Laikui bėgant susidraugavome. Namuose buvau jų šeimos narė, visi mane vadino
vyresniąja sese. Šeima buvo nuostabi, bet gyvenimo pradžia naujuose namuose, svečioje šalyje ir su nepažįstamais
žmonėmis nebuvo lengva.
Buvo sunku priprasti prie naujų žmonių?
Tai lėmė keli dalykai. Pirma, nesupratau nieko, ką kalba namuose. Nuolat panikavau, kad ką nors darau ne taip.
Antra, jau nuo pat pirmų dienų šeima palyginti daug iš manęs reikalavo: kuo daugiau laiko su vaikais, kuo mažiau
laiko sau. Ne vieną savaitę neturėjau jokio laisvalaikio. Svarbiausia – kad vaikai nuolat tobulėtų. Trečia, jaučiausi
kiek varžoma namų taisyklių.
Kokios jos?
Pagrindinė namų taisyklė – draudžiama turėti mobilųjį telefoną leidžiant laiką su vaikais. Kodėl? Pirma, vaikai pamatys telefoną ir norės žaisti juo; antra, turėdama telefoną, galiu imti juo naudotis, o tada nebūsiu visu šimtu procentų susitelkusi į vaikus. Jokių telefonų, kai valgoma ar užsiimama bet kokiomis kitomis veiklomis drauge. Vėlų
vakarą negalima išeiti iš namų, būtina grįžti iki 20 val. Draudžiama įjungti televizorių, kai vaikai šalia. Jį galima žiūrėti tik tada, kai vaikai miega arba jų nėra. Taip stengiamasi vaikus apsaugoti nuo elektroninių prietaisų priklausomybės ir regos problemų.
Vykdama į Kiniją, įsivaizdavai, kokia ji, kokie jos žmonės. Ar realybė atitiko lūkesčius?
Įsivaizdavau, kad Kinijoje labai gražu. Gamta iš tiesų tokio grožio, kad kartais sunku patikėti savo akimis. Maniau, išvysiu žmonių minias – taip, gyventojų ten beprotiškai daug. Dar maniau, kad užterštumas labai didelis, bet su šia problema susidurti neteko. Žmonės labai triukšmingi, pirmus mėnesius maniau, kad šeimoje nuolat
konfliktuojama, vėliau supratau, kad tai įprastas bendravimo būdas ir tonas.
Kuo kinai labiausiai skiriasi nuo lietuvių?
Manieromis. Pavyzdžiui, nenorimą ar neskanų maistą gali tiesiog išspjauti ant grindų, ant stalo, bet kur. Gatvėse taip pat nuolat spjaudoma. Nėra keista, jei kas nors šlapinasi viešame parke. Ką jau kalbėti apie atsirūgimą ar oro gadinimą. Ir rūko jie visur – liftuose, parduotuvėse, restoranuose, tiesiog ten, kur nori ir kada nori. Pastebėjau, kad 99
proc. rūkalių – vyrai. Kinijoje per metus mačiau tris rūkančias moteris. Be to, kinai atrodo drąsesni, labiau pasitikintys savimi. Priešingai nei pas mus, Kinijoje visus negalavimus stengiamasi gydyti tik natūraliais produktais. Pavyzdžiui,
vaikai maudomi tik virintame vandenyje, nes kitaip gali pradėti kosėti, o jei žmogus kosti, prieš miegą geria ką tik išvirtą kriaušių ar bambukų nuovirą ir pan.
Kas tave labiausiai nustebino?
Buvau šokiruota mokymosi krūviu. Kai atvykau, mergaitei buvo ketveri. Ji tada jau mokėjo per
1000 anglų kalbos žodžių, mokėjo skaičiuoti, rašyti. Rytais, prieš darželį, mokydavomės žodžius, grįžusi iš darželio ji skaičiuodavo, rašydavo. Po vakarienės vykdavo į papildomas anglų kalbos, šokių pamokas, po jų, apie 20–21
val., namuose paskaitydavome kartu knygas ir tik tada eidavome miegoti. Mažylės mamai aš vis kartojau: mergaitė pavargusi. Mama sykį paaiškino: mergaitė dar nesanti pakankamai išprususi, kad galėtų lankyti geriausią miesto
mokyklą, – visi jos amžiaus vaikai laisvai kalba angliškai, be to, ji neišmokusi groti jokiu muzikos instrumentu. Jai dar tik penkeri, o iš jos reikalaujama tiek daug! Žmonės sako, kad kinai labai protingi, bet tai, mano nuomone,
lemia ne kokie nors ypatingi genai ar talentai, o pastangos, mokymasis, nuolatinis tobulėjimas nuo pat mažų dienų.
Atrodo, kad kinai – palyginti šalti žmonės, tiesa?
Iš dalies taip. Stebėdama mergaitės ir mamos santykius, supratau, kad mamai daug svarbiau, kiek mergaitė patobulės, o ne tai, kaip ji jaučiasi. Mama yra sakiusi: „Aš noriu, kad dukra jaustųsi gerai, pasitikėtų savimi, todėl liepiu jai daug mokytis.“ Kažin ar tai būdas rasti laimę, tačiau kinams nuolat mokytis normalu, tokie žodžiai
kaip „pavargau“ praleidžiami pro ausis. Būnant ten susidarė įspūdis, kad tokiais metodais išugdoma šalta, kartais net ir bejausmė asmenybė, primenanti robotuką. Ten ir santuokos dažniausiai sudaromos ne iš meilės, o iš išskaičiavimo.
Meilė kinams nėra svarbi?
Šeimininkė pasakojo, kad dauguma santykių Kinijoje kuriami iš išskaičiavimo. Tėvai suveda vaikus, tėvai duoda leidimą tuoktis. Mano šeima, kurioje gyvenau, taip pat suplanuota. Mama pasakojo, kad jos ir vyro tėvai
pažinojo vieni kitus, taip ir jiedu susipažino. Vyro mamai labai patiko būsima marti, nes buvo aukšta (anūkai bus „normalaus“ ūgio) ir iš pasiturinčios šeimos. Taip ir susikūrė šeima. Atrodo, kinams viskas turi būti pagal planą ir
niekaip kitaip, o svajonės ir tikrieji norai pametami kažkur nuolatinio tobulėjimo procese.
Kinai iš tikrųjų nuolat valgo ryžius – per pusryčius, pietus ir vakarienę?
O, taip – ryžiai, ryžiai, ryžiai ir dar kartą ryžiai per pusryčius, pietus, vakarienę, visur. Na, dar makaronai. Taigi,
iš viso net du patiekalai – ryžiai ir makaronai. Ryžiai – toks svarbus patiekalas, kad atsisakius juos valgyti kaskart teks
išklausyti priekaištus. Ryžiai jiems tiesiog yra viskas. Beje, jie nevalgo žalių salotų. Visos daržovės apverdamos arba kepinamos aliejuje. Kartą ėmiau valgyti nuplautą žalią salotos lapą, bet pasirodžiau jiems lyg beprotė, ir
daugiau nemėginau (juokiasi). Dažniausiai maistas ruošiamas su aliejumi – pirma jame kepamas, tada verdamas. Jie nenaudoja jokių prieskonių, išskyrus druską. Visi pagardai iš natūralių ingredientų – imbiero, česnakų,
svogūnų laiškų ir pan.
Kokie tavo tolesni planai – baigus studijas keliauti į Kiniją?
Rudenį grįžtu į studijas Lietuvoje, tačiau viliuosi išvykti bent pusmečiui mokytis į Kiniją. Gyvendama
šeimoje, išmokau daugiau kasdienės kalbos žodžių, noriu patobulinti gramatikos įgūdžius, tai padaryti geriausia vieta – universitetas. Baigusi bakalaurą, planuoju rinktis magistro studijas, svajoju, kad tai būtų Kinijos universitetas. Kaip bus vėliau, nežinau, Kinija man labai patinka, tad neatmetu galimybės vieną dieną ten iškeliauti be bilieto atgal.
