Dažnai draugių pokalbiai prasideda fraze: „Tik niekam nepasakok!“ Ir slapta turėjusi būti istorija jau per kitą susitikimą su kita drauge pasklinda po pasaulį, ją prisaikdinus ir vėl niekam nesakyti. Pasak mokslininkų, nesvarbu, kokie patikimi bandome būti, žmogaus protas sutvertas išduoti paslaptis, o organizmui net kenkia, jeigu bandome jas slėpti.
Akibrokštas – mes kartas tiesiog turime kažkam išsipasakoti, ir lygiai taip pat ne nuo mūsų valios priklauso, kad netyčia leptelėjame taip karštai draugės saugotą paslaptį.
ŠALDANTIS MELAS
Savo paslaptis žmonės saugo dėl įvairiausių priežasčių: gėdos, baimės, pykčio, net meilės. Santykių pradžioje nesinori atskleisti visų kortų, sunku geriausiai draugei prisipažinti, kad tau patinka jos buvęs vaikinas, pasakyti tėvams, kad iš tiesų nakvojai ne pas draugę, bet naująją simpatiją, atrodo pražūtinga. Kartais tiesa labai brangiai kainuoja, skaudina kitus žmones ir griauna ilgai kurtus santykius. Deja, kad ir kaip bandysi užgniaužti savyje baimę keliančią tiesą, yla anksčiau ar vėliau išlįs iš maišo.
Paslaptis gal ir nėra tikrasis melas, tačiau ji vis tiek atspindi tam tikrą barjerą, trukdantį pasiekti tikrojo artumo. Seniai įrodyta, kad paslaptys turi „šaldomąjį“ poveikį žmonių santykiams ir nesvarbu, slėptum kažką nuo tėvų, draugų ar mylimojo. Net pati nepajusi, kaip nutolsi nuo to žmogaus, kuriam kalbėdama turi pasverti kiekvieną žodį.
SLĖPTI KENKIA
Po pasaulį sklando toks posakis: trys gali išsaugoti paslaptis, jeigu du iš jų būtų nebegyvi. Ir net jeigu paslaptį žino tik vienas žmogus, ilgai ji neužsibus tik jo mintyse, mat išduoti ją galime ne tik tiesiogiai kažkam pasipasakodami, bet ir išsiduodami savo veiksmais, mimika ar reakcija. Mūsų fizionomija dažniausiai pasako tai, ką mintys bando nuslėpti.
Jeigu paslapčių esmė yra nuslėpti žalingą informaciją nuo kitų, kodėl mes vis jaučiamės priversti su kažkuo jomis pasidalyti? Socialinių mokslų tyrėjai pateikia kelis paaiškinimus. Pirmiausia, nuolatinis savo jausmų kontroliavimas ir jų slopinimas mus alina. 2008 m. Utrechto universiteto psichologijos katedros profesoriaus dr. Tomo Frijins atlikto tyrimo duomenimis, dauguma iš apklaustų 278 paauglių (13–18 metų), laikiusių paslaptis savyje, patyrė įvairių psichologinių problemų ir skundėsi prastais socialiniais santykiais su kitais žmonėmis, vienatve, net depresija. Tie, kurie pasirinko išsipasakoti, po šešių mėnesių jautėsi žymiai geriau, o tų, kurie pasirinko likti užsisklendę, emocinė sveikata dar labiau pablogėjo. Buvo padaryta išvada, kad saugant paslaptis prastėja savijauta, apima kaltės jausmas, o šis veda emocinio išsekimo link.
IŠDAVIKIŠKA FIZIKA
Turintys paslapčių žmonės prieš ko nors imdamiesi ilgai dvejoja, mat paslaptys dažnai suprantamos kaip fizinės kliūtys, o mūsų protas nuolat prie jų grįžta, kai reikia priimti sprendimus ir įdėti pastangų. Dažnai protas mus paveda, kai bandome elgtis priverstinai. Pavyzdžiui, kai bandome nuslopinti mintis ir ką nors pamiršti, vyksta tyčinio darbo ir ironiškos stebėsenos psichikos procesai. Pastarasis ieško tų nepageidaujamų minčių ir taip paverčia jas prieinamomis ir, tikėtina, vėl sąmoningai suvokiamomis.
Jeigu žmogus patiria stresą, gali būti dar blogiau. Su mūsų smegenimis beveik neįmanoma susitarti, tad bandant pakeisti savo mąstymą ir slopinti mintis, jos, pajutusios, kad specialiai bandai pergudrauti, privers apie tai galvoti, kol galiausiai atsitiktinai kažkam išsipasakosi. Mes tokiu atveju apeliuojame į sąžinę ar atvirumą, o negalinčius išlaikyti paslapties paniekinamai vadiname „išdavikais“, tačiau realiai neegzistuoja žmonės, kurie geriau ar blogiau laikytų paslaptis. Skiriasi tik laikas, kiek ilgai jie sugeba jas išsaugoti, ir padariniai, kiek tos paslaptys kainuoja jų sveikatos.
INTERNETINĖ KLAUSYKLA
Egzistuoja visas technologinis sektorius, leidžiantis žmonėms padaryti virtualią išpažintį. Pavyzdžiui, „Reddit“ ar „PostSecret“. Pastarosios svetainės įkūrėjui Frankui Warrenui nuo 2005-ųjų žmonės iš viso pasaulio anonimiškai atsiuntė daugiau nei pusę milijono namų gamybos atvirukų, užrašę ant jų savo paslaptis. Atrinktos vėliau publikuojamos internetinėje svetainėje, knygose ar parodose. 2011 m. buvo sukurta ir mobilioji aplikacija, ji akimirksniu pasiekė dažniausiai parsisiunčiamų programėlių viršūnę – per keletą mėnesių buvo pasidalyta daugiau nei 2 milijonais paslapčių. Deja, kenksmingų įrašų tapo nebeįmanoma sukontroliuoti ir tų pačių metų gale programėlė buvo uždaryta. Pats F. Warnenas sako, kad paslaptis įkvepia tuos, kurie jas skaito, gydo tuos, kurie jas rašo, suteikia viltį tiems, kurie paslaptį pritaiko sau ir kuria anoniminę priėmimo bendruomenę. Žmonės tampa atviresni, pradedama labiau suprasti kitų veiksmus ir požiūrį.
Jeigu paslapčių turi daug ir vis susiduri su problema, kad neturi kam išsipasakoti, parsisiųsk nemokamą programėlę „Whisper“ – galėsi anonimiškai parašyti savo išpažintį ir bendrauti su kitais vartotojais. Iš viso ši aplikacija jau buvo parsisiųsta daugiau nei 2 milijonus kartų. Ji puikiai įsitvirtino anksčiau veikusios „Post Secret“ programėlės vietoje.
Alternatyvi virtuali priemonė slegiančiai paslapčiai išsakyti egzistuoja ir Lietuvoje. Projektas „Slapta – paslaptys urmu“ (www.slapcia.lt) skirtas tiems, kurie negali paslapties niekam išduoti, bet nori anonimiškai „apsivalyti“ ir paleisti ją į pasaulį. Jos net skirstomos į tokias skiltis kaip „Svajonės“, „Meilė“, „Vienatvė“, „Gėda“, „Vaikystė“ ir pan. Tiesa, ten paslaptis siųsti ir skaityti derėtų jau sulaukus pilnametystės.
ĮDOMU
Paslaptis apibrėžiama kaip informacija, kuri tyčia nuslepiama, bet kuria gali būti pasidalijama su tam tikrais žmonėmis. Daugelio šiuolaikinių psichologų manymu, paslapties turėjimas ir pasidalijimas ja yra vienas iš didžiausių žmogaus raidos pažangos rodiklių. Noras turėti paslapčių taip pat rodo atskirumo ir individualumo raidą. Kai tik šis individualumo poreikis patenkinamas, žmogus gali tapti daugiau žinančiu, pažįstančiu savo gabumus, galinčiu valdyti ir išsaugoti daugiau bei įvairių paslapčių. Tai, pasirodo, padeda asmenybei formuotis ir bręsti. Toks veiksmas suprantamas kaip savęs tęstinumo procesas.
