Socialiniuose tinkluose galime ne tik socializuotis – populiarios interneto platformos pamažu tampa ir mokslo sklaidos erdvėmis.
Socialiniuose tinkluose galime ne tik socializuotis – populiarios interneto platformos pamažu tampa ir mokslo sklaidos erdvėmis. Muziejininkė ir istorikė Kristina Petrauskė savo „Tik Tok“ paskyroje dalinasi įvairiais Lietuvos istoriniais faktais, kuriuos pateikia šiuolaikiškai ir neretai šmaikščiai. Kristinos teigimu, istorija kinta ir prisitaiko prie naujos kartos lygiai taip pat, kaip bet kuri kita informacijos ar edukacijos priemonė. Būtent todėl atradus tinkamą nišą, nuo istorinių faktų, kurie neretai paliekami glūdėti monografijų puslapiuose, galima nupūsti dulkes ir paskleisti juos platesnei auditorijai. Šiandien net 50 tūkstančių sekėjų bendruomenę savo „Tik Tok“ paskyroje subūrusi jaunoji muziejininkė idėjų vaizdo įrašams semiasi iš aktyvios diskusijos su savo sekėjais. Junkimės į pokalbį kartu su @chistorike ir susipažinkime su pačia Kristina, kuri mums daugiau papasakos apie savo idėjas ir istorijos svarbą kiekvienam iš mūsų.
Stebint tavo „Tik Tok“ paskyrą ir regint, kiek daug žinai apie istoriją, daugeliui peršasi mintis, kad mokykloje buvai pavyzdingiausia mokinė per istorijos pamokas?
Na, istorijos egzaminą išlaikiau tikrai neblogai, bet iki pavyzdinės mokinės man buvo tolokai… (šypsosi). Buvau linkusi (ir vis dar esu) maištauti, todėl dažnai rasdavau smagesnių laiko praleidimo būdų nei sėdėti pamokose. Tačiau literatūra, istorija ir geografija mane domino nuo pat mažumės, todėl vadovėlius, kurie buvo skirti šioms pamokoms, perskaitydavau vos per kelis vakarus. O, kad nenuobodžiaučiau pamokose, tekdavo ieškotis kitų skaitinių. Taip gana anksti atradau įvairius internetinius istorikų forumus ar jų kuriamus tinklaraščius. Žinoma, pats susidomėjimas istorija prasidėjo nuo literatūros. Ne vieną mano pažįstamą istoriką domėtis pačia istorija įkvėpė romanas „Trys muškietininkai“. Ir man nutiko lygiai taip pat. Mama man įdavė šį skaitinį, aš ji perskaičiau ir „užsikabinau“. Pirmasis mano klausimas perskaičius knygą buvo: „Ar tikrai tuomet Miledi galėjo turėti tatuiruotę?“. O vėliau: „Ar D’Artanjanas tikrai egzistavo ir kas yra tas tikrasis protagonistas?“. Taip pakliuvau į gilų triušio urvą, iš kurio niekaip nepavyksta išlįsti dar ir šiandien: kaip pradėjau kapstytis po XVII amžiaus istoriją, taip ir tebesikapstau.
@chistorike #žemaitė #žemaitija #istorija #žemaitijosistorija #feminizmas #džiuginėnai #dvaras #moterųistorija
Ko gero, sutiksi, kad šiuolaikinį jaunimą labiau traukia darbas moderniuose daugiaaukščiuose ofisuose nei autentika alsuojančiame muziejuje. Kaip nusprendei pasirinkti būtent tokį darbą, o gal, kaip sakoma, jis pats tave pasirinko?
Na, visi jauni žmonės – skirtingi. Iš tiesų, muziejai yra pakankamai patrauklios darbovietės jauniems žmonėms ir sulaukia labai daug aktyvių bei gerai pasiruošusių kandidatų į atitinkamas pozicijas, o tai tikrai džiugina. Mano karjera muziejuje prasidėjo atsitiktinai, nors ir anksčiau būta nemažai sutapimų. Galbūt tas, kas tiki likimu, pasakytų, kad šis mano pasirinkimas – ne kas kita kaip likimo pirštas. Šiandien dirbu Vytauto Didžiojo karo muziejuje, o jo sodelis buvo ta vieta, kurioje dažnai leisdavau laiką. Kadangi užaugau muziejaus kaimynystėje, sodelyje, o ir pačiame muziejuje, praleisdavau labai daug laiko. Nors aiškaus tikslo dirbti muziejuje neturėjau (studijuojant net buvau susidūrusi su dilema, ką norėsiu veikti po studijų), gavau pasiūlymą išbandyti save Karybos istorijos skyriuje. Kadangi Aleksandro Diuma romanas „Trys muškietininkai“ pastūmėjo į ankstyvųjų naujųjų laikų istorijos studijas, nusprendžiau pabandyti. Be to, specialistų, analizuojančių būtent šį laikmetį, trūksta, todėl kandidatų į šią darbo poziciją buvo vos keletas. Pasirinkau šį darbą ir dėl vaikystės sentimentų bei dėl to, kad Vytauto Didžiojo karo muziejus kauniečiams turi ypatingą reikšmę – tai ne tik miesto, bet valstybingumo simbolis.
Kaip atrodo darbas muziejuje? Ar jame jaunam žmogui netrūksta dinamikos?
Darbas muziejuje man kaip tik ir patinka dėl to, kad jis yra be galo dinamiškas! Kuomet kam nors pasakai, kad esi muziejininkas, iš karto įsivaizduojama, kad tavo darbas apima snūduriavimą ant taburetės po paveikslais visą dieną. Na, arba ekskursijų vedimą. Ir viskas. Tačiau tai – netiesa! Darbas muziejuje yra labai įvairus, kūrybiškas ir įdomus. Šiuo metu dirbu Rinkinių saugojimo bei tyrinėjimo skyriuje ir nors dabartinėse pareigose susiduriu su kiek daugiau biurokratijos, tačiau man tikrai užtenka laiko rengti tyrimams bei straipsniams. Mano darbas man patinka tuo, kad galiu tiesiogiai prisiliesti prie kertinių Lietuvos istorijos vertybių – nuo ginklų, dalyvavusių didžiosiose LDK pergalėse, iki lietuvių diasporos artefaktų. Be to, nuolatos esu skatinama pažinti, o pažinusi – savo žiniomis dalintis su kitais.
Ar tas pažinimas ir paskatino tave susikurti „Tik Tok“ paskyrą bei dalintis istorinėmis žiniomis?
Idėja dalintis istoriniais faktais šioje populiarioje internetinėje platformoje man kilo dar antrojo karantino metu, kuomet teko praleisti daug laiko namuose. Muziejui laikinai užvėrus duris, su kolegomis ieškojome būdų, kaip būtų galima pasiekti lankytojus, kad jie mūsų neužmirštų. Vienas iš svarstytų variantų buvo susikurti muziejaus „Tik Tok“ paskyrą. Tyrimų tikslams įsirašiau „Tik Tok“ programėlę. Programėlės algoritmas gana greitai suveikė ir pagavo, kokiam turiniui nesu abejinga. Naršydama mačiau nemažai su istorija susijusio turinio, bet jis arba buvo labai netikslus ir netgi klaidinantis, arba skirtas ne Lietuvos auditorijai. Kadangi pasigedau edukacinio su istorija susijusio lietuviško turinio, pabandžiau jį kurti pati. Iš tiesų pradžioje net nesitikėjau, kad surinksiu penkiasdešimties tūkstančių sekėjų būrį. Man tai yra kažkas neįtikėtino!
„Tik Tok“ istorinius faktus pateiki labai originaliai, šiuolaikiškai, neretai ir šmaikščiai. Kas tave įkvepia kurti tokius vaizdo įrašams?
Temas vaizdo įrašams padiktuoja patys žiūrovai. Dažniausiai, kurdama vaizdo įrašus, atsakinėju į jų užduotus klausimus. Taip ne tik vystau aktyvią diskusiją, bet ir kartu sužinau, koks turinys sekėjams yra pats įdomiausias ir aktualiausias. Būna, kad kai ką papasakoju ir savo iniciatyva, tačiau tuomet stengiuosi kokiu nors įdomiu būdu per istorinę prizmę pasiekti šiandienos aktualijas. Arba, pavyzdžiui, papasakoti tai, kas įvyko prie kelis šimtmečius būtent šią dieną. Na, o kalbant apie šmaikštumą – sveika ironija ir tam tikrų dirbtinai iškeltų dogmų nesureikšminimas, manau, yra sveikintinas dalykas. Labai mėgstu istoriją, perteiktą su gera ironija ar šaržu. Būtent todėl mano mėgstamiausi istoriniai filmai – tai komedijos „prieskonių“ turintys „Monty Python ir šventasis Gralis“ bei „Brajano gyvenimas“.
O ar esi pastebėjusi, kad kai kurios istorinės temos labiau domina sekėjus, o kai kurios – mažiau?
Įdomiausios temos, kiek esu pastebėjusi, yra tos, kurios yra prastai pristatomos ar perteikiamos mokykliniuose vadovėliuose, pavyzdžiui, temos, susijusios su baltiškuoju laikotarpiu ar viduramžiais. Taip pat tos, kurios susijusios su mokykloje mažiau pristatomomis istorinėmis sritimis, tokiomis kaip kasdienybės istorija, moterų istorija, tam tikrų kultūrinių reiškinių ar socialinių grupių istorija. Žinoma, visuomet aktualios žemiškos temos, su kuriomis galima tapatintis. Pavyzdžiui, visiems įdomu, kaip konkrečiu laikotarpiu žmonės miegojo ar kur ėjo į tualetą. Padariau išvadą, kad mažiausiai sekėjus dominančios temos yra susijusios su politinės kultūros vertybinėmis schemomis.
Ar galėtum teigti, kad jaunimas nebesidomi istorija taip, kaip kadaise, nebėra toks pilietiškas, kaip anksčiau?
Manau, kad visada yra ir bus žmonių, kurie labiau už kitus domisi istorija ar yra pilietiški. Tai yra natūralus visuomenės pasiskirstymas. Tiesa ta, kad, kalbant būtent apie istoriją, jaunesni žmonės paprasčiausiai nebesidomi tais istoriniais faktais, kuriais domisi vyresni. Istorija, kaip ir bet kokia kita sritis, taip pat turi savo mados tendencijas – paradigmas. Sąjūdžio metu buvo privaloma kiekvienam jaunuoliui po pagalve pasidėti Adalfo Šapokos redaguotą Lietuvos istoriją. Kokią reikšmę ši knyga turi šiandienai? Visi suprantame, kad ji jau nebėra tokia aktuali. Istorija keičiasi ir prisitaiko prie naujos kartos, taip pat, kaip bet kuri kita informacijos ar edukacijos priemonė. Būtent todėl socialiniai tinklai gali tapti puikia niša siekiant perteikti istorinius faktus platesnei auditorijai, ir, be abejo, tokiu būdu prisidėti ir prie pilietiškumo sklaidos.
O kuo praturtina domėjimasis istorija? Ar šis domėjimasis skatina pilietiškumą?
Istorija yra reikalinga ne tam, kad būtų knaisiojamasi po praeitį. Ji pati iš savęs, be smalsumo patenkinimo, nieko neduoda. Istorija yra kaip instrumentas, kurį galima panaudoti tiek skaldyti, tiek ir vienyti, lygiai taip pat kaip ir kelti nesveiką šovinizmą, bet kartu ir skatinti patriotizmą. Istorija pirmiausiai suteikia labai platų suvokimą ir daro žmones kuklesniais (ir ne tokiais piktais). Taip, pandemija, kurią šiuo metu vis dar išgyvename, yra sudėtingas laikmetis, bet juk tai nėra XVIII a. maras, kurio metu išmirė trečdalis pasaulio gyventojų. Noriu pasakyti, kad istorija ne tik suteikia pavyzdžių, kaip visuomenei išgyventi iškilus sunkumams, bet ir parodo, kiek daug mes, kaip žmonija, padarėme, kad tų sunkumų šiandien būtų kuo mažiau. Istorija yra kupina genialių idėjų, o tai, ko mums šiuo metu trūksta, kaip tik ir yra geros idėjos. Galiausiai, istorija yra puikus kelrodis, kuris nurodo, kokia bus mūsų ateitis. O ji bus tokia, kokius pavyzdžius iš savo praeities pasiimsime kaip sau sektinus.
