Muzika yra kelionė. Ten, kur žolė žalesnė, spalvos ryškesnės ir jausmai tikresni. Duris į tą pasaulį atveria narkotikai. Jie išlaisvina nuo kasdienybės rutinos ir pilkumo, atsakomybės, drovumo. Tiesa, neilgam. Iki kitos dozės.
Ši mada prasidėjo dar gėlėtais 1960 – aisiais, kuomet grupė “The Doors” šokiravo publiką paviešinę savo seksualines fantazijas, o “Pink Floyd” kūrė LSD nuspalvintus muzikinius viražus. Tačiau dabar, atrodo, narkotikai kūrybai nebereikalingi.
Narkotikai tapo kūrybos dalimi atlikėjams ieškant naujų potyrių ir įkvėpimo šaltinių. Daugeliui narkotikų vartojimas buvo kaip pasipriešinimas, besitęsiančiam Vietnamo karui arba kaip kartų konflikto rezultatas. Kita vertus, prasidėjęs hipių judėjimas į puritonišką visuomenę “įpūtė” laisvos meilės, pacifizmo ir tolerancijos. Tada viskas ir prasidėjo. Frankas Sinatra buvo nustumtas į šalį netvarkingų suveltaplaukių, grojančių rokenrolą.
Naujoji karta ignoravo standartus ir ėmė kurti savaip: vartodavo narkotikus ir brazgindavo gitara. Tačiau įkvėpimas – ne vien dirbtinai sukeltas svaigulys. Tai greičiau tam tikras filtras ar kaukė, padedanti giliau pažvelgti į save.
Dirbtinis svaigulys jau nebėra būtina kūrybos sąlyga. “Ilgą laiko tarpą buvau “lengvų” narkotikų šalininkas. Jei prisiminsim tokį projekta kaip “.eXitLabEL.” – tai visi iki vieno kūriniai buvo sukurti apsvaigus. Bet paradoksas – dabar kuriu blaivas. Išbandęs abu variantus, manau, kad muzikos kūrimo produktyvumas nepriklauso nuo būsenos (blavios ar ne). Produktyvumas priklauso nuo to, ką išgyveni tuo momentu.
Žmonės, menininkai, vartodami sunkesnius narkotikus, dažniausiai palinksta į “sunkųjį” meną. Nes tai, ką jie patiria savo gyvenime, egzistavime, natūraliai bando perteikti savo kūryba,” – pasakoja “nu-jazz” grojančios grupės “SheeZzanova” narys Snow.
Tam pritaria ir kultinės postpankų grupės “Verslo Rizikos Rezervas” lyderis Stavaris: “Jūs ,žinoma, sutiksite, kad “Verslo Rizikos Rezervo” pasirodymai yra išties rizikingi fizinei žmogaus būklei ir psichinei sveikatai. Be to, patys muzikantai pritaria, jog koncertų metu patiria didelį stresą, todėl alkoholis čia būtinas. Kiekis priklauso nuo bendros koncerto nuotaikos, reikšmingumo. Bet kokiu atveju koncertas yra koncertas ir visada prisilaikome sveiko proto ribų. Tiesa, vienu metu garsėjom kaip dideli “pijokai”, kai kurie tuo labai žavėjosi, kiti bjaurėjosi, bet kokiu atveju tai būdavo show.”
Vartodami narkotikus muzikantai dažnai jiems skiria savo dainas. Bene labiausiai žinomas heroinui dedikuotas kūrinys yra Pink Floyd “Comfortably Numb”. Čia Rogeris Watersas (grupės kompozitorius ir idėjinis vadas) apdainuoja jausmus, kurie užplūsta su pirmaisiais narkotikų lašais, suleistais į veną. Jis pasakoja, kad nebejaučia jokio skausmo: nei dvasinio, nei fizinio, tačiau yra pasimetęs. O žmonės, niekada to nebandę, nesupras, ką jis nori pasakyti.
Narkotikai gali ne tik įkvėpti, bet ir atsakyti į visus klausimus. Klausydami jausmingų Erico Claptono dainų net nepagalvojame, kad šis muzikantas taip pat buvo gerokai įklimpęs. Jį išmetė iš koledžo, žmona paliko, o sūnus mirė. Muzikinė karjera taip pat buvo pilna pakilimų ir nuosmukių. Patyrusiam atlikėjui dažnai kildavo klausimas “Kodėl man?”. Į jį, kaip ir į bet kurį klausimą, atsakydavo kokainas. Bent šiek tiek besidominčiam dainų tekstais ir mokančiam skaityti tarp eilučių klausytojui muzika nešė tą pačią žinią: “Jei turi problemų, dozė padės”.
Populiarumas ir garbė artistams būna nepakeliama, jie griebiasi narkotikų. Įtakingiausios ir daugiausia fanų turinčios grupės dažniausiai būna patyrę, ką reiškia narkotikai ir sukūrę bent kelias dainas apie tai. Gerbėjai ne tik dievina atlikėjus kaip asmenybes, bet ir mėgdžioja jų gyvenimo būdą ir aprangos stilių. Juk žmogus, apsitempęs baltais džinsais ir vilkįs juoda odine striuke, nevalingai kelia asociacijas su “Depeche Mode”…
Viena iš garsių muzikantų gyvenimo būdo dalių yra narkotikai arba alkoholis. Kai gerbėjams (ypač paaugliams) iškyla dilema, bandyti, ar ne, dažnai mėgstamo atlikėjo ištarta frazė ar kūrinys būna reikšmingesni nei tėvų ar mokytojų nurodymai.
Vis dėl to svaigalų nevengiančių kūrėjų gyvenimas neturėtų tapti jaunuolių siekiamybe. Menininkai žavi ekscentriška kūryba ir požiūriu į pasaulį, tačiau narkotikai neretai sugadina jų karjerą. Daugelis narkotikus vartojusių dainininkų gailisi pradėję svaigintis, jie nėra patenkinti nei savo gyvenimu, nei kūryba, nei karjera.
