Kodėl kepti obuoliai dažnai toleruojami lengviau nei žali? Sužinok, kaip juos ruošti, kada valgyti ir kam verta būti atsargiems.
obuoliai
Rudenį obuolių namuose dažnai prisikaupia daugiau, nei spėjame suvalgyti. Vieni atkeliauja iš sodo, kiti – iš turgaus ar parduotuvės, ir po kelių savaičių dalis jų pradeda minkštėti.
Lietuvoje pradedama švęsti Mokytojo diena – dėkingumo akimirka tiems, kurie kantriai ugdo jaunąją kartą. Pasaulyje mokytojams dėkojama įvairiai: pavyzdžiui, skandinavai ar amerikiečiai prie gėlės prideda ir obuolį – žinių simbolį.
Kai prasideda obuolių sezonas, daugelis skuba virti klasikinę obuolienę, kuri puikiai tinka prie blynų, košių ar pyragų. Tačiau kartais norisi šį gerai pažįstamą skonį šiek tiek pakeisti ir suteikti jam daugiau charakterio.
Kai namuose pilna obuolių, o norisi ne dar vieno įprasto pyrago, verta išbandyti minkštą varškės ir obuolių desertą. Jis drėgnas, švelnus, lengvai paruošiamas ir puikiai tinka tiek prie kavos, tiek vaikų užkandžiui.
Purus, minkštas ir maloniai obuoliais kvepiantis blynas – tikras savaitgalio pusryčių malonumas. Tačiau kepant obuolių blynus su kefyru ne visada pavyksta išgauti norimą rezultatą.
Mūsų senelių namuose beveik visada buvo vienas vaisius, kuris laikytas ne tik maistu, bet ir vaistu, apsauga bei kasdieniu ritualu.
Kai norisi kažko saldaus, bet ne per sunkaus – šie sausainiai su obuoliais yra tobulas pasirinkimas. Kvapnūs, minkšti, su švelniu cinamono prieskoniu – jie primena šiltą rudens popietę ir namų jaukumą.
Ruduo be obuolių desertų sunkiai įsivaizduojamas, tačiau jei įprasti pyragai jau pabodo, verta išbandyti kiek kitokį variantą. Šis obuolių desertas nėra nei klasikinis pyragas, nei tradicinis apkepas – jis minkštas, drėgnas, švelnus ir gausiai pripildytas obuolių. Paruošimas paprastas, ingredientai kasdieniai, o rezultatas maloniai nustebina.
Rudens pradžioje po obelimis neretai prisikaupia dešimtys nukritusių obuolių. Vieni būna tik lengvai sumušti, kiti – pradėję ruduoti, suskilę ar jau pūvantys. Gali atrodyti, kad paprasčiausia juos palikti ten, kur nukrito: juk vaisiai natūralūs, ilgainiui suirs ir taps trąša.
Sukirmiję obuoliai – viena dažniausių sodininkų problemų. Iš išorės vaisius gali atrodyti beveik sveikas, tačiau prapjovus matyti ruda landa, trupiniai, pažeistos sėklos, o kartais – ir pats vikšras. Dažniausiai dėl to kaltas obuolinis vaisėdis – vienas žalingiausių obelų ir kriaušių kenkėjų.
Obuolių čatnis – tai saldžiarūgštis, šiek tiek aštrokas pagardas, kilęs iš Indijos virtuvės, kuris puikiai dera prie kepamos mėsos, sūrių, žuvies ar net duonos su sviestu.















