Trys tikros istorijos apie sparčiai plintančią gap year madą. „Pirma atrask save, tik paskui – studijų vietą“, – tvirtina Simona, Milda ir Povilas, po mokyklos pradėję gyvenimą be mokslų.
Akibrokštas: po licėjaus – į „McDonaldʼs“
Povilas Buinovski (19 m.) mokėsi Vilniaus licėjuje pagal Tarptautinio bakalauranto programą ir, regis, apie laisvus metus po mokyklos nė nesvajojo. Tačiau po egzaminų sužinojęs, kad nesurinko pakankamai balų, vaikai padarė mokslų pertrauką. „Man reikėjo suprasti, ko šiame gyvenime noriu“, – sako padavėju „McDonaldʼs“ įsidarbinęs vaikinas.
Netikėtas sprendimas
„Svarsčiau apie ekonomiką, finansus, verslo vadybą, tačiau nebuvau užtikrintas. Artimieji iš pradžių labai nustebo, nes tikėjosi, kad baigęs mokyklą iš karto imsiu studijuoti, tačiau pamažu susitaikė. O draugai ir pažįstami negailėjo pašaipų – juk baigus licėjų žema dirbti tokioje įstaigoje kaip „McDonaldʼs“. Palaikė tik tikri draugai.
Mano artimiausi planai – pradėti savarankišką gyvenimą ir išsikraustyti iš namų. Nelauksiu, kol tėvai man, suaugusiam žmogui, nupirks mašiną ar butą, pats stengsiuosi pasiekti to, ko noriu. Juk nieko neturėdamas žmogus pradeda labiau vertinti tai, ko jam iš tikrųjų gyvenime reikia.“
Numirti spėsime visi
Nors gap year sprendimas buvo neplanuotas, vis dėlto – naudingas. „Visi skuba kuo greičiau viską išmokti, gauti kuo geresnį darbą, rasti antrąją pusę, pasistatyti namą, susilaukti vaikų, dirbti ir numirti. Numirti spėsime visi, įgyti specialybę taip pat, o nuveikti ką nors įdomaus daugeliui net nešauna į galvą. Aš vis dar svarstau apie studijas Vilniaus universitete arba ISM, tačiau stoti ten neskubu, pasiimsiu dar vienus laisvus metus.“
Patarimas dvejojantiesiems:
„Per šiuos metus jaučiuosi labiau subrendęs nei per visus dvylika metų mokykloje. Rekomenduoju gap year, o gal net dvejus metus. Siūlau susirasti niekuo neypatingą paprastą darbą, kad atsirastų suvokimas, kaip uždirbami pinigai ir kaip jaučiasi žemiausioje įmonės grandyje dirbantys žmonės. Laisvi metai padeda suvokti, ar specialybė teiks džiaugsmo – tiek daug mano pažįstamų metė visus mėgstamus pomėgius ir vietoj to pasirinko neįdomias studijas. Nenoriu, kad ir man taip atsitiktų.“
Laisvi kaip paukščiai
Mokykla, universitetas, geras darbas, šeima, nuosavas verslas ir rami senatvė. Kodėl vis daugiau baigusiųjų mokyklas pasiryžę sujaukti tą logiškų veiksmų seką ir pasielgti kitaip – baigę mokyklą, jie metus nori niekur nesimokyti, keliauti, dirbti, savanoriauti ir ieškoti savęs.
„Mano mama nuolat geria raminamuosius, nes nekenčia savo darbo, nenoriu, kad ir man taip nutiktų“, – pasakoja aštuoniolikmetė Silvija.
„Mano tėtis – krūtas verslininkas, jis nori, kad ir aš tokiu būčiau, bet nekenčiu jo darbo, kostiumų, kalbų apie pelną, tarsi gyvenime nebūtų svarbesnių dalykų“, – skundžiasi Arnas.
Ar tai reiškia, kad vaikai tampa protingesni už tėvus? Ne, tiesiog matydami, kokį stresą gyvenime patiria jų tėvai, vaikai nori jaustis laimingi.
Todėl didžiam pareigingų tėvų ir prestižinių universitetų siaubui, vis daugiau abiturientų, gavę diplomus, renkasi laisvus nuo mokslų metus (gap year) ir vieningai sako, kad taip elgtis verta.
Juk kada dar neturėsi jokių įsipareigojimų bankui, šeimai, verslui? Kada jausiesi laisvas kaip paukštis?
Vyriausia sesuo savo noru
Besimokydama gimtajame Rokiškyje Simona Osipovaitė (21 m.) svajojo būti šokių mokytoja. Tačiau šių mokslų krimsti neišdrįso, suabejojo, ar jai užteks kantrybės dirbti su vaikais. Simona, norėdama save patikrinti, pasirinko savanorės darbą kitoje šalyje. Likimo ironija – šiuo metu ji pagal „Au pair“ programą prižiūri keturis prancūzų šeimos vaikus Lione ir vadina tai geriausiu sprendimu savo gyvenime.
Pašaukimo paieškos
„Dalyvavau viename mainų projekte ir ten sutikau Europos savanorių tarnybos atstovę iš Ukrainos. Ji mane prikalbino pagalvoti apie savanorystę. Susiradau organizaciją Čekijoje, Nachodo mieste, ir jau baigdama dvyliktą klasę žinojau, kad ateinančius metus praleisiu ten.“ Čekijoje Simona ne tik organizavo renginius, populiarino Lietuvos kultūrą, bet ir užsiėmė veikla, kuri galėjo tapti jos studijomis – vedė šokių pamokas.
„Už darbą pinigų negaudavau, tačiau nereikėjo mokėti nei už pragyvenimą, nei už maistą. Baigusi savanoriauti, su kitu bendražygiu išvykau į kelionę aplink Čekiją. Įsimylėjau ne tik šios šalies gamtą, bet ir pigius traukinius.“
Metus savanoriavusi, Simona nusprendė pasimokyti Danijoje, hojskole mokykloje. „Danijoje praleidau vos 4 mėnesius. Čia visai kitokia aplinka nei tikrame universitete, nėra nei pažymių, nei kontrolinių. Mokslas buvo mokamas ir nepigus, tačiau man pasisekė – gavau stipendiją, nes parašiau gerą motyvacinį laišką.“
Auklė Prancūzijoje
Iki naujų mokslo metų pradžios Simona dar turi visą vasarą. Ją leidžia prižiūrėdama keturis prancūziukus. „Draugė papasakojo apie mainų ir darbo programą „Au Pair“, kai merginos gyvena šeimose vyriausios sesers teisėmis. Mintis man patiko, užpildžiau prašymą ir susiradau šeimą Prancūzijoje. Dabar gyvenu dideliame name, be namų ruošos ir vaikų priežiūros turiu laiko sau – lankau meno galerijas, intensyvius prancūzų kalbos kursus, kuriuos apmokėjo šeima. Uždirbu apie 300 eurų per mėnesį ir man vėl pasisekė, kad nereikia mokėti už pragyvenimą. Bemaž visus pinigėlius galiu išleisti sau.
Dabar atradau motyvacijos studijuoti, planuoju pradėti mokytis nuo rudens. Bijau prisišnekėti, todėl studijas laikau paslaptyje, net namiškiai to nežino.“
Simona Osipovaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Patarimas dvejojantiems:
„Nebijokite išbandyti kuo įvairesnių veiklų. Artimieji neretai kartoja, kad praleidę metus, prarasite visas mokymosi įgūdžius. Daugelis neatlaiko šeimos spaudimo ir galiausiai baigia nenorimas studijas. Gap year nenueis veltui, jei per tą laiką nesėdėsite sudėję rankų ar keliausite dirbti į Anglijos fabrikus, o rasite neformalios veiklos, tokios kaip savanorystė. Tai padės pažinti savo stipriąsias puses, tobulinti silpnąsias ir ateityje pasirinkti norimą darbą.“
Išbandymas Romoje
Jonaviškė Milda Pranckevičiūtė (21 m.) turėjo progą iškart po mokyklos studijuoti rinkodaros vadybą – išsvajota vieta jos laukė amerikiečių universitete Romoje. Į Italiją Milda išvažiavo, tačiau ne studijuoti. Pasiėmusi laisvus metus, ji dirbo rinkodaros asistente, įsimylėjo architektūriniais šedevrais garsią šalies sostinę ir ištarė lemtingąjį „taip“ savo išrinktajam. Dabar pasirinktą rinkodaros specialybę mergina studijuoja su džiaugsmu, o gap year vadina vienu geriausių gyvenimo sprendimų.
Į ROMĄ – SU MEILE
„Nors įstojau į puikų universitetą, nebuvau tikra dėl specialybės. Artimieji matė kaip abejoju dėl savo pasirinkimo, tad neliepė daryti to, ko nenoriu. Jie buvo ramūs, nes žinojo, kad mokslų neapleisiu net iškeliavusi į Italiją. Sprendimą išvykti nulėmė ir tai, kad ten gyveno mano vaikinas. Susipažinome dar mokykloje, tačiau šešiolikos jis išvažiavo į Italiją žaisti futbolo, todėl baigusi mokyklą ten skubėjau ir aš. Draugaujame jau beveik penkerius metus, o lygiai prieš pusmetį mylimasis man pasipiršo.“
LAIKU IR VIETOJE
„Tuos laisvus metus norėjau praleisti prasmingai, tad jau rugpjūtį įsidarbinau rinkodaros asistente britų įmonėje, kurią susiradau svetainėje wantedinrome.com. Neslėpsiu, man labai pasisekė, nes atsidūriau laiku ir vietoje. Man teko organizuoti deimantų, dujų, naftos parodas Ženevoje, įspūdingo dvaro Venecijoje restauracijos darbus.
Po metų praktikos noras studijuoti nedingo. „Įgijusi praktinių žinių supratau, kad man trūksta teorijos. Taigi ėmiau studijuoti rinkodarą atsikračiusi visų dvejonių. Dabar studijos man – vienas malonumas. Mokausi tai, kas patinka ir ką ateityje tikrai panaudosiu.“
Milda Pranckevičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka.
Patarimas dvejojantiems:
„Gap year – geriausias sprendimas mano gyvenime. Pažinau save, įgijau nepakartojamos patirties, sunkiai dirbau ir supratau, kad rinkodara man tinka. Jeigu kyla abejonių dėl specialybės, ieškokite praktikos, nesvarbu, ji užsienyje ar Lietuvoje. Tai yra vienas lengviausių būdų suprasti, ar norima specialybė iš tiesų tinka ir patinka.“
Daugiau istorijų rasi liepos mėnesio žurnale „Panelė“.
