Jau ruduo – Ir siela kyla kaire koja, Tik tu, kaip tolima šalis, Slepiesi savo toliuose, Dar pabūk su manimi,...
Andrius Kaniava
Andriaus Kaniavos dainų žodžiai – tai rubrika, skirta išskirtinio Lietuvos muzikos kūrėjo, aktoriaus ir dainuojamosios poezijos atlikėjo kūrybai. Čia pateikiami Andriaus Kaniavos dainų žodžiai, pasižymintys ironija, jautrumu, kasdienybės stebėjimais ir gilesnėmis gyvenimo prasmėmis.
Šioje kategorijoje rasi gerai žinomų ir rečiau girdimų Andriaus Kaniavos dainų tekstus, leidžiančius įsigilinti į jų prasmę ir nuotaiką. Jei vertini lietuvišką žodį, teatrališką pasakojimą ir autentišką kūrybą, ši rubrika taps prasminga vieta sugrįžti.
Naujausias
ž. G.Patacko Vejuos traukinį išėjusį Ugnim ir suodžiais žaižaruojantį Kokia tu man nusidėvėjusi, Žaibais ir eteriu garuojanti PRIEDAINIS Todėl...
Jei mūsų sielos nieko nevertos – parduok, Kraujas čia ar tarkuotos morkos – galvok. Bet tik geriau tiktai tyliai, tyliai, tyliai – praeik, Aš šiandien nenoriu, nenoriu – laukt, Aš šiandien taip tingiu, tingiu – skrist, Aš šiandien nenoriu, nenoriu, nenoriu – šaukt! Ir štai jums istorija pirma, apie miško...
Mes nedainuosime dainų Mes neprimegsim paslapčių Ilgai tylėti nėr jėgų Tyla išliks tarp mudviejų Tyla lyg baltas debesis Tyloj juk...
Mažam kalne ir mažam kalne Saule tekės, o gal ir ne Saule tekės lyg būtų jau Miręs kažkas, ko aš...
Šaltos liepsnos, karštos širdys, Skardis ir gaivus vanduo. Šiandien jie mane dar girdi, Bet ar begirdės rytoj. Ir kai mano kojas vakaras užkloja, Aš nebevalioju viso to ištvert. Kai neatsiklausia, kužda man į ausį Tai, kas trukdo man gyvent. Mažas būk po mano kojom, Šaltas vakare rudens. Neverkiu ir nevaitoju,...
Mano fėja praveria akis Ir pažvelgia pro langą, O ten juodas debesis Pripėdavo dangų. Ir mano fėjai taip neramu, Kad...
Aš – atšilusi musė. Mano skrydis – tai mano sapnai. Mane slepia ir myli Sienų apmušalai. Aš – atšilusi musė....
Čia man už tai, Kad aš šį ankstų rytą pabudau be veido Čia man už tai, Kad vakarop jau pamiršau, kaip vadinuos Čia man už tai, Kad pakilau aukštai, ir ligi šiol nenusileidau Nors ten viršuj be proto šalta, Bet užtat gerai žiūriuos Čia man už tai, Kad vakar numiriau...
Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto, Su meile prabudusia, mašinų smalkėm atskiesta, Kur metai, lyg tas popierinis laivelis, svajoja...
Aš mažas, išdykęs, Iš medžio iškritęs provincijos vėjas. Aš pievoj gulėjau, Į dangų žiūrėjau, – ir mane nušienavo. Ir visa,...
Dar ne laikas žiemot, dar ne laikas, Dar voratinkliai šildo pirštus Ir prarūgusios vasaros tvaikas Nurieda ant ryto. Kur baikštus pakelės akmenukas Sugirgžda po vėjo padu, Kur rauplėtas vežiko anūkas Šunėkus skandina po du. Dar ne laikas žiemot… O, dar ne laikas žiemot… Ir jis žiūri į balzganą...
