Šiuolaikinėje visuomenėje maisto gaminimo tradicijos ir iš kartos į kartą perduodamų receptų papročiai nyksta – jaunoji karta vis rečiau žino senelių receptus, bendra maisto ruoša ir valgymas kartu tampa retu reiškiniu, o greitas maistas ir modernūs mitybos įpročiai tradicijas stumia į užmarštį. Ekspertės papasakojo apie tradicijų nykimo priežastis, jų reikšmę mūsų tapatybei, ir atskleidė būdus, padedančius įtraukti jaunąją kartą į jų išsaugojimą.
Maisto nešvaistymas – mūsų protėvių kasdienybė
Pasak Lietuvos nacionalinio kultūros centro papročių specialistės, etnologės Astos Valiukevičienės, mūsų protėvių kasdienybėje maitinimosi įpročius sąlygojo gyvenamoji aplinka – pavyzdžiui, gyvenantys greta vandens telkinių galėdavo mėgautis žuvimi, kai kitiems tai būdavo tik šventinis maistas, o gyvenantys miškingose vietovėse savo maisto racioną papildydavo grybais ir uogomis.
„Supratimas, kaip ant stalo atkeliauja maistas, skatino jį tausoti. Dabar lyg kokią naują madą bandome įsisavinti maisto nešvaistymo kultūrą, o mūsų protėviams tai buvo savaime suprantamas dalykas“, – sako A. Valiukevičienė.
Vaikams palikus tėvų namus, tradicijos ėmė nykti
Pasak jos, didžiausia grėsmė tradicijų išsaugojimui greičiausiai iškilo tuomet, kai vaikai ėmė augti atskirai nuo tėvų ir senelių – kelioms kartoms gyvenant po vienu stogu, tradicijų perėmimas vyko savaime ir sklandžiai. Vėliau viskas sutriko: tėvai išeidavo į darbus, vaikai laiką leisdavo vieni namuose, šaldytuvuose rasdavo jiems pagaminto maisto, kurį tereikėdavo pašildyti.
Sovietiniu laikotarpiu tradicinių receptų aktualumą ir poreikį juos išsaugoti gerokai sumenkino ir standartizuoti maisto gamybos principai, plačiai paskleistas sovietinis standartizuotas receptų sąrašas, kuriame buvo įtraukti ir kai kurie nacionaliniai, „broliškų tautų“ patiekalų receptai.
Sakraliausia lietuviško identiteto dalis – duona
Anot pašnekovės, maisto gamyba mūsų protėviams buvo ir neišvengiamas kasdienis darbas, ir ritualizuotas veiksmas. A. Valiukevičienė išskiria duoną, kurios kepimas buvo laikomas šventu: „Ruošiant duoną kepimui, namuose nebūdavo galima pyktis, triukšmauti. Duonos šventumas juntamas ir kasdienybėje, ir šventėse – ji nededama ant pliko stalo, neapverčiama „aukštielninka“, numesta duona pakeliama ir pabučiuojama, o jos trupiniai nemėtomi.“
„Fazer“ produkto vystymo vadovė Arlita Ābrante priduria, jog tamsi duona su rugiais nuo seno yra lietuvių identiteto dalis. „Ji ir dabar simbolizuoja kartų susijungimą per duoną, kaip vertybę, pagarbą jos gaminimo procesui, net sakralumą – juk duona būdavo šventinama, dalijama keliaujantiems ar kariaujantiems. Šiuolaikiniame, greitame pasaulyje ji padeda nepamiršti savo šaknų“, – sako A. Ābrante.
Tradicinė duona įgyja naujų pavidalų
Anot A. Ābrante, tamsi duona su rugiais valgoma lėčiau, yra sotesnė, turinti daugiau išraiškingo skonio. Tai – tarsi priešprieša greito maisto kultūrai. Tokio tipo duona vis dažniau atgimsta naujais pavidalais, skoniais, tampa priežastimi naujoms tradicijoms kurti.
„Tradicinė duona įgauna naujų pavidalų, formų, ji nėra nuobodi. Nauji gaminiai šioje kategorijoje kuriami atsižvelgiant į jaunosios kartos norą gyventi sveikiau, vartoti mažiau pridėtinio cukraus, ar su kasdiene mityba gauti daugiau skaidulinių medžiagų. Mūsų gaminama BOČIŲ duona pasižymi klasikiniu, sodriu skoniu. Ruginių bei kvietinių miltų mišinys su gausiai naudojamais kmynais sukuria visiems gerai pažįstamą, pamiltą tradicinės, tamsios duonos skonį bei aromatą“, – sako A. Ābrante.
Tradicijos ir valgymas kartu svarbus vaikams
Lietuvos nacionalinio kultūros centro nematerialaus kultūros paveldo specialistė, etnomuzikologė Loreta Sungailienė pastebi, jog tradiciniai receptai tampa svarbiu kartas jungiančiu elementu, o su jais susijusios receptų kelionės, jų perdavimas, tobulinimas, pritaikymas – įdomiais ir įtraukiančiais pasakojimais, skatinančiais jaunąją kartą sukurti savąją patiekalo versiją arba grįžti prie autentiškojo recepto išreiškiant pagarbą ir meilę protėviams.
Be to, maisto ruoša ir jo valgymas kartu turi didelę reikšmę vaikams. „Internete teko skaityti psichologų straipsnius šia tema ir sužinojau, jog įvairūs tyrimai rodo, kad kuo dažniau šeima pietauja ar vakarieniauja kartu, tuo rečiau vaikams ir paaugliams knieti išbandyti cigaretes, alkoholį, narkotikus, ankstyvus lytinius santykius, jie rečiau serga depresija, valgymo sutrikimais, rečiau turi minčių apie savižudybę, jiems geriau sekasi mokykloje, jų žodynas platesnis“, – pasakoja L. Sungailienė.
„Neįsivaizduoju mūsų šeimos Kūčių stalo be mano kartu su vaikais keptų kūčiukų. Nors šiandien įvairių jų rūšių galima nusipirkti prekybos centruose, kepyklėlėse, tačiau namuose pagaminti yra patys gardžiausi ir geidžiamiausi. O ir tas pusdienis, praleistas kartu maišant, kildinant tešlą, formuojant gyvatėles ir pjaustant jas mažais kvadratėliais – šventas šeimos bendrystės laikas ir įgūdžių perdavimo patirtis, kurios niekur nenusipirksi“, – dalijasi etnomuzikologė.
Kaip įtraukti jaunimą į bendrą maisto ruošą?
Anot pašnekovės, įtraukti jaunimą į bendrą maisto ruošą galima pasitelkiant žaidybinę formą: „Vaikus ir jaunimą visada vilioja tam tikras žaidimas ar tikslas – atžalos mieliau užsiima maisto gamyba, kai savo pagamintais patiekalais gali prekiauti giminės ar vietos bendruomenės renginiuose, mokyklose ar labdaros mugėse, jei savo paruoštais valgiais gali nudžiuginti senelių ar vaikų globos namų auklėtinius, pasidalinti jais su vargingiau gyvenančiomis šeimomis. Tai ir įdomu, ir prasminga. Vaikams patinka ir varžytis, tad galima surengti šeimos kalėdinio, velykinio ar kitokio šventinio patiekalo konkursą tarp kaimynų ar klasės draugų. Tokio konkurso svarbi sudėtinė dalis galėtų būti patiekalo pristatymas ir jo gamybos vaizdo klipo parengimas bei parodymas.“
Pasak L. Sungailienės, aptariant esamas šeimos tradicijas, galima kurti naujas – juk sekmadienio pusryčiams kepama kiaušinienė ar širdelių (čirviniai) blynai pagal močiutės receptą taip pat gali būti smagi šeimos tradicija.
„Pabandymas pasiskirstyti darbais ar pusryčių gaminimas pagal tam tikrą susitartą grafiką, ragavimas kartu, įvertinimų ar apdovanojimų skyrimas – tai gali tapti visai smagiu ir įtraukiančiu užsiėmimu“, – teigia nematerialaus kultūros paveldo specialistė.
